Kauno miesto mikrorajonų saugumo ir nusikaltimų prevencijos galimybes keičiant aplinką tyrusi studentė už šį darbą sulaukė Lietuvos mokslų akademijos premijos. Tad kokiais būdais siūloma miestų erdves padaryti saugesnes be didesnio pareigūnų skaičiaus?

Pasak J. Čivinskaitės, nusikalstamumo problemos vien tik kriminalinės teisingumo sistemos nepajėgs išspręsti. Ieškant alternatyvių būdų jam kontroliuoti buvo pastebėta, kad nusikaltimams įtaką daro tam tikri aplinkos faktoriai, o jų valdymas gali padėti pavojinguose rajonuose sumažinti nusikalstamumą.

Taip dar 1971 m. buvo sukurtas nusikaltimų prevencijos per aplinkos dizainą – CPTED (angl. Crime Prevention Through Environmental Design) modelis, nagrinėjantis kaip aplinkos dizaino sprendimai gali sumažinti nusikalstamumą. Šio modelio sprendimai apima nuo sudėtingesnių erdvės išplanavimų iki paprasčiausių suoliukų vietos parinkimo, o pagrindinė mintis – geras matomumas. Deja, kaip pastebi absolventė, planuojant miesto erdves Lietuvoje dar retokai atsižvelgiama į šio metodo galimybes.

Justina ištyrė 10 skirtingo išplanavimo Kauno kvartalų, o gilesniems tyrimams pasirinko kvartalą Gričiupio rajone, prie Kovo 11-osios g. Iš rezultatų paaiškėjo, kad šios vietos saugumui didžiausią proveržį gali daryti teritorijos stebėjimas bei aiškus nuosavybės jausmo sukūrimas.

„Šiam jausmui, dar kitaip apibrėžiamam kaip teritorijų tvirtinimui, sustiprinti naudojamos įvairios formos – ženklinimas, tvoros ar kitokie dizaino elementai, atskiriantys ribas tarp privačių ir viešų erdvių. Taip pat užtikrinimas, kad visos erdvės turėtų aiškią funkciją ir būtų naudojamos, prižiūrimos. Nusikalstamumą skatina net elementariausi sulaužyti suolai, šiukšlės, netvarkingi konteineriai“, – pasakoja KTU Statybos ir architektūros studijų absolventė.

Daugiau matomumo – mažiau nusikalstamumo

Ji tikina, kad tirtame kvartale viena iš didžiausių problemų buvo apšvietimo bei žmonių aktyvumo tamsiuoju paros metu trūkumas. Skaičiuojama, kad tamsiuoju paros metu, norint jaustis saugiau, kito žmogaus veidą reikia įžiūrėti bent iš 7,5 metrų. Ten, kur mažesnė tikimybė būti pastebėtiems, ten ir galimybė nusikalsti – didesnė. Šiuo klausimu galėtų padėti ir naujai kuriami verslai, visą parą veikiantys traukos centrai ar judresnis eismas.

Studentės mintims pritaria ir „Erdvinės miesto struktūros ir gyventojų saugumo“ mokslinę studiją kartu su bendraautoriais atlikęs KTU Statybos ir architektūros fakulteto profesorius Kęstutis Zaleckis.

„Remiantis erdvės sintaksės teorija, teritorijos pavojingumas priklauso nuo įvairių su matomumu susijusių faktorių. Tai ir fasadų uždarumas, durų bei langų vietos. Atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad Lietuvoje sovietmečiu kažkodėl buvo populiaru pagrindines gatves ir daugiabučių rajonus atskirti gyvenamaisiais, atskirą sodą turinčiais namais. Tokių gatvių galima rasti visoje Lietuvoje. Jos didina teritorijos pavojingumą, nors tuo metu miestus projektavę specialistai tikėjosi priešingo rezultato“, – sako K. Zaleckis.

Pasak jo, reikia atsižvelgti į tai, kiek laiko žmogus pamatęs lauke vykstantį užpuolimą ar kitą pagalbos reikalaujantį įvykį, užtruktų išeiti iš pastato, atbėgtų suteikti pagalbą bei koks žmonių srautas pro tokią vietą praeina ar pravažiuoja. Kaip pastebi mokslininkas, būtent tolesnės vietos nuo gatvių, pagrindinių įėjimų sukuria nesaugumą daugiabučių kvartaluose.

Paprasti būdai didinti saugumą parkuose

Saugumo situaciją įvairūs planavimo sprendimai gali pakeisti ir parkuose, kuriuose paskutiniu metu buvo įvykdytas ne vienas skausmingas nusikaltimas.

Tiesa, juose dėl pastatų stygiaus kontrolė yra mažesnė, tad ji turi būti kuriama kitais būdais.  Pasak K. Zaleckio, norint ją padidinti, reikia atsižvelgti į takų išdėstymą ir matomumą.

„Parko takų tinklas turi būti suregztas taip, kad priekyje pamačius pavojingą žmonių grupę, būtų galimybė pakeisti savo maršrutą. Taip pat turi būti užtikrintas geras matomumas. Kitaip sakant, iš vieno tako ar net nuo gatvės turi matytis, kas vyksta kituose parko takuose. Tai galima pasiekti žemaūge augalija ar, priešingai, aukšta laja pasižyminčiais medžiais“, – vardija KTU profesorius.

Kiti parko saugumą skatinantys būdai – žmonių susirinkimo vietos, tokios kaip treniruokliai, šachmatų lentos, stalo teniso ar vaikų žaidimų aikštelės. Jos padidina čia esančių žmonių skaičių, daro jį įvairesnį. Saugumą parke taip pat didina žinojimas, kad jis stebimas vaizdo kamerų bei jame patruliuoja policija. Kuo dažniau ji lankosi, tuo parkas tampa mažiau patrauklus negerų motyvų turintiems asmenims.