Neapsiribojusi Donecko, Luhansko liaudies respublikų įsteigimu ir Krymo aneksija, 2022-ųjų vasario 24 dieną Rusija, užpuolė Ukrainą. Praėjus kelioms dienoms po rusų invazijos viso pasaulio ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštuose suskambo kovų varpai. Praėjus dvejiems metams, pastarieji Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio bokšte ir vėl prabilo ukrainiečių tautai svarbiomis melodijomis. Koncerte „Varpų muzika Ukrainai“ karilionierė  Austėja Staniunaitytė-Proietta atliko „Plyve Kacha“, „Боже Великий Єдиний!“, „Маріґольдс“, „Obijmy“, ir kiti ukrainiečių tautos kūrinius.

Buvau čia 2022-aisiais. Klausiau muzikos ir verkiau. Prabėgo dveji metai, tačiau skauda taip pat.

„Buvau čia 2022-aisiais. Klausiau muzikos ir verkiau. Prabėgo dveji metai, tačiau skauda taip pat“, – sūnaus ranką savo delne spaudė kaunietė Viktorija. Nors berniukui tik septyneri, jis žino, kas yra karas, todėl jau antrus metus per savo gimimo dieną pūsdamas žvakutes ant torto prašo ne tik naujų žaislų, bet ir taikos pasauliui. 

„Mūsų aplinkoje yra ne vienas panašaus amžiaus ukrainietis. Nežinau, kaip sūnus susikalba, kaip bendrauja, bet, panašu, kad užsimezgė graži draugystė ir tas noras, kad jie būtų laimingi yra toks tyras“, – Viktorija tokio pat jausmo linkėjo ir suaugusiems, kurie vis dažniau skundžiasi pavargę nuo karo.  

Kitaip nei dauguma susirinkusiųjų skambančius varpus klausė ukrainietė Kateryna su draugu Kasparu. Beveik dvejus metus Lietuvoje gyvenanti moteris neslėpė, kad čia jai gera, nes šalia mama ir mylimasis, tačiau širdis Ukrainoje, gimtajame Kijeve. Ten liko ir jos tėtis, dirbantis tame pačiame teatre kaip ir dirigentė Oksana Madaraš, kurią šiuo metu galima sutikti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.  

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Aš taip pat dirbu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Studijuoju. Šiemet baigsiu magistro studijas. Viskas po truputį, bet labai noriu namo“, – gan sklandžia lietuvių kalba šnekėjo jauna moteris.

Į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį atėjusi su lyg vidudieniu, Kateryna pasigedo žmonių. Pradžioje jų buvo vos keli, tik kiek vėliau pasirodė kelios dešimtys miestiečių su Lietuvos trispalvėmis ir Ukrainos vėliavomis. Jas prie krūtinės glaudė ir Katerynos draugas.

„Kai prasidėjo karas, visiems buvo šokas, nes žmonės jo nėra matę nuo 1945 metų, kai baigėsi Antrasis Pasaulinis karas. Dabar žmonės apsiprato su situacija, o dažno lūpose pasigirsta, esą pavargo nuo karo. Nesuprantu tokio pasiteisinimo. Ne mes, o Ukrainos žmonės gina Tėvynę savo kūnais ir širdimis. Žinant priešą ir jo pajėgumus, tai, ką daro ukrainiečiai, yra kažkas nepaprasto. Ne kiekvienas tai galėtų, todėl mes turime palaikyti. Negalime nustoti aukoti!“ – kalbėjo kaunietis Kasparas.