Kariuomenės pradžia – su išlikimo mūšiais

Su žinomu istoriku, Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Jonu Vaičenoniu kalbėjomės apie Lietuvos valstybingumo pamato kertinį akmenį – kariuomenę, jos kūrimą 1918–1919 m.

Delsimo priežastys

Anot istoriko, visuomenės veikėjo Algirdo Martyno Budreckio (JAV, „Lietuvos kariuomenės kūrimasis“), kaip gamta, taip ir politinis gyvenimas nemėgsta tuštumos, – jei ji atsiranda, kitos jėgos mėgina ją užpildyti. Į tai neiškart atsižvelgė pirmoji po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos Vyriausybė, delsusi kurti kariuomenę.

Pasak J. Vaičenonio, delsimą lėmė gana objektyvios priežastys. Neabejotina, kad įtakos turėjo vokiečių okupacinės karinės administracijos buvimas Lietuvoje. Kita vertus, nepriklausomybės deklaracijos paskelbimą lydėjo susitarimai su Vokietija susisiekimo, muitų, piniginės sistemos ir kariniais klausimais. Tad Lietuvai, turėjusiai tam tikrų karinių Vokietijos garantijų, kariuomenės kūrimas nebuvo pirmaeilis uždavinys. Anuomet Lietuvos Tarybos darbotvarkėje po nepriklausomybės paskelbimo svarbiausias klausimas buvo kova dėl jos tarptautinio pripažinimo.

Kariai į kovą su durtuvais dažniausiai stodavo puldami ar persekiodami priešininkus.

Kariai grįžo iš Rusijos

„1918 m. kovo antroje pusėje į Vilnių atvyko Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje delegacija, kurios sudėtyje buvo karininkai Jonas Variakojis ir Kazys Škirpa. Pastarasis pristatė Lietuvos tarybai su A. Smetona priešakyje situaciją apie lietuvių karių organizavimąsi Rusijoje“, – pasakojo J. Vaičenonis.

Anot pašnekovo, Rusijoje tuo metu buvo apie 500 įvairių specialybių lietuvių karininkų, kurių užtektų vienai divizijai organizuoti. Karininkai ir kareiviai laukė galimybės grįžti į Lietuvą ir buvo pasiryžę ginklu kovoti už jos laisvę.

Nors Lietuvos Tarybos atstovai kariuomenės organizavimo klausimą laikė, kaip minėta, ne svarbiausiu, tačiau tam tikri parengiamieji darbai vis dėlto vyko. „Jų priešakyje buvo karininkas Jurgis Kubilius, kuris 1918 m. gegužės 15 d. tapo Belaisvių grąžinimo komisijos skyriaus vedėju ir slapta pradėjo registruoti kariškius, norinčius tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Karininkų registracijos knygoje pirmuoju karininku užsirašė jau minėtas K. Škirpa, o kareiviu – Stasys Butkus“, – sakė J. Vaičenonis.

1918 m. spalio 16 d. į Vilnių atvyko vienuolika pirmųjų savanorių kareivių, kuriems buvo paskirtos medinės, vokiečių naudotos kareivinės Šnipiškėse.

Pirmenybė milicijai?

Pašnekovas priminė, kad dar iki Vasario 16 d. deklaracijos Lietuvos Tarybos posėdžiuose pirmiau buvo svarstomas milicijos (vėliau – policijos), o ne kariuomenės steigimo klausimas. Mat reikėjo suvaldyti savivalę, užtikrinti saugumą šalyje, kurioje buvo daug ginkluotų plėšikaujančių, o kartu ir smurtaujančių asmenų, buvusių įvairių Pirmojo pasaulinio karo kariuomenių karių.

Augustinas Voldemaras, tapęs pirmuoju nepriklausomos Lietuvos ministru pirmininku, manė, kad, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva su niekuo nekariaus ir tvarkai šalyje palaikyti pakaks milicijos pajėgumų. Vyriausybės vadovas tuo metu negalvojo apie naujas grėsmes. Tačiau kariuomenė Lietuvoje, nors ir lėtai, bet vis dėlto kūrėsi. Tai buvo daroma atsargiai, slapta nuo dar čia veikusios vokiečių administracinės valdžios.

Įsakymą pasirašė

Lapkričio 1-ąją Vilniuje, prie Valstybės tarybos rūmų durų, į sargybą stojo pirmieji Lietuvos kareiviai savanoriai. Kai lapkričio pirmoje pusėje Vokietijoje įvyko revoliucija, Lietuvos kariuomenę pradėta organizuoti viešai, nesivaržant okupacinės vokiečių valdžios.

Sėkmė: karo lakūno Prano Hiksos lėktuvo „Albatros C-III“ avarija. Dešinėje stovi P. Hiksa, išlikęs gyvas po lėktuvo nesėkmingo nusileidimo. 1920 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

1918 m. lapkričio 11-ąją buvo įsteigta Krašto apsaugos ministerija, o pirmuoju jos ministru tapo A. Voldemaras, vadovavęs ir Vyriausybei. Ministras lapkričio 23-iąją pasirašė pirmą įsakymą – įsteigti Alytuje pirmąjį pėstininkų pulką ir jo vadu paskyrė karininką Joną Galvydį-Bykauską. Tai ir laikoma Lietuvos kariuomenės gimimo data, nors ji, kaip minėta, pamažu kūrėsi ir anksčiau. Beje, pirmuoju Vilniaus komendantu tapo Liudas Gira, o vienu iš jo pavaduotojų – karininkas K. Škirpa. Tuo metu Lietuvos kariuomenėje buvo apie 100 karininkų, karo valdininkų, karo gydytojų ir 50 kareivių.

Pirmosios Vyriausybės griūtis

Lietuva krašto valdymo institucijas praktiškai kurti pradėjo 1918 m. rudenį. Pirmoji Vyriausybė su ministru pirmininku A. Voldemaru priešakyje svarbiu uždaviniu, kaip minėta, laikė įtvirtinti Lietuvos valstybės egzistavimą tiek tarptautiniu lygiu, tiek ir pačiame krašte, kas sudarytų sąlygas taip reikalingai finansinei paramai iš Vakarų gauti.

Valstybės institucijų kūrimosi metu, kaip žinome, labai stokota lėšų, todėl 1918 m. gruodį į Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją ieškoti finansinės paramos išvyko  A. Voldemaras ir finansų ministras Martynas Yčas. Lietuvoje nelikus efektyviai juos pavaduojančių, Vyriausybės darbas smarkiai pakriko. Jos griūtis įvyko dramatišku Lietuvai laiku, kai 1918 m. pačioje gruodžio pabaigoje Raudonoji armija, slinkusi paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę, grėsmingai priartėjo prie Lietuvos. Šios grėsmės iš Rytų akivaizdoje reikėjo greitų ir ryžtingų sprendimų.

M. Sleževičiaus vaidmuo

Po pirmosios Vyriausybės griūties prie ministrų kabineto vairo 1918 m. gruodžio 26 d. stojo Mykolas Sleževičius. Jis drauge su iš Rusijos 1918 m. vasarą grįžusiu ir Lietuvos Valstybės Tarybos Krašto apsaugos komisijoje dirbusiu karininku Mykolu Velykiu (jį M. Sleževičius, paskyrė krašto apsaugos ministru) ėmė skubiai kurti reguliariąją kariuomenę. Gruodžio 29 d. ministras pirmininkas pasirašė kreipimąsi „Į Lietuvos piliečius“, kuris kvietė savanorius į kuriamą kariuomenę ginti Lietuvos nepriklausomybę nuo artėjančios bolševikinės Rusijos armijos.

Suėmė: 1-ojo pėstininkų pulko vadas Kazimieras Ladyga tardo į nelaisvę Zarasų rajone paimtą bolševikų komisarą (centre). Šalia stovi pulko kariai. 1919 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

1918 m. gruodį į Lietuvą įžengė bolševikinės Rusijos kariai. 1919 m. sausio pradžioje jie be kovos pasiekė Panevėžį, Ukmergę, Trakus, sausio 5-ąją užėmė Vilnių, o netrukus – ir Šiaulius, Telšius. Lietuvos kariuomenė pirmą kartą į mūšį stojo vasario 7-ąją prie Kėdainių, kur kartu su saksų savanoriais sulaikė bolševikinės Rusijos kariuomenės puolimą.

1919 m. kovą Lietuvos kariuomenėje jau buvo 3 tūkst. karių savanorių, o 1919 m. gegužę – apie 11 tūkst. Vyriausybė 1919 m. birželį priėmė įstatymą dėl savanorių teisės gauti nuo 8 iki 22 ha žemės ir savanorių vis daugėjo. Tad Lietuvos kariuomenėje jau buvo formuojami batalionai, pulkai, specialieji daliniai. Beje, pasibaigus nepriklausomybės karui, kariuomenėje buvo 44 tūkst. karių. Pasak J. Vaičenonio, premjero M. Sleževičius veiksmais buvo paspartintas kariuomenės kūrimo darbas. Šiandien dėl to ne tik Lietuvos valstybė, bet ir kariuomenė turi didžiosiomis raidėmis rašyti M. Sleževičiaus vardą.

Pagalba kariuomenei

Kuriant kariuomenę, suprantama, trūko patalpų, maisto, medikamentų, uniformų ir ginklų. Pastarųjų buvo įsigyjama įvairiais būdais. Pvz., patys savanoriai į kariuomenę atsinešė daug įvairių užsienio šalių ginklų – įvairių modelių šautuvų, pistoletų ir revolverių. Ginklų buvo įsigyjama ir mainais į lašinius, degtinę. Beje, nors vokiečių administracija ribojo ginklavimosi procesą, bet Lietuvos kariuomenei reikalingo įvairaus inventoriaus buvo įsigyjama per veikiančias misijas ir iš Didžiosios Britanijos, JAV. Pastaroji turėjo sukaupusi Prancūzijoje daug karinių atsargų, kurių nenorėjo po karo parsigabenti į Ameriką. Tad tokios buvo pirmųjų mėnesių kariuomenės ginklavimosi realijos.

Pirmeivis: taip atrodė 1919 m. eilinis policininkas su pirmąja uniforma, kuri ir buvo patvirtinta 1919 m. Nuotraukoje – Jonas Radzivaras. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Kai iš Rusijos su žmona 1918 m. vasarą grįžęs jaunas karininkas Kazimieras Skučas 1919 m. sausio pradžioje stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenės 1-ąjį pėstininkų pulką Alytuje, tai, pasak karininko žmonos Stefanijos, to meto kareiviai buvo klumpėti, persijuosę sermėgas virvėmis, persimetę per pečius virvutėmis parištus šautuvus. S. Skučienė su kitomis aktyviomis bendramintėmis visoje Lietuvoje mezgė besikuriančios kariuomenės kariams šiltas kojines, pirštines, važinėjo po kaimus rinkdamos audinius, iš kurių siuvo jiems marškinius. Visa tai moterys veždavo į tokiai labdarai skirtus punktus, į kuriuos ateidavo savanoriai. Paramos – batų, uniformų, maisto savanoriams – buvo sulaukta ir iš JAV.

Kareivinės ir lazaretai

„Pradiniame kariuomenės organizavimo etape kareivinių klausimas buvo labai opus. Sprendimų teko ieškoti drauge su vokiečių karine administracija. Lietuvos kariams dažniausiai tekdavo labai apleistos buvusių kareivinių patalpos, kuriose reikėjo sukurti bent kiek normalesnes sąlygas gyventi. Vienos pirmųjų kareivinių pradėjo veikti Kaune, Aukštojoje Panemunėje, vėliau – Žemuosiuose Šančiuose“, – aiškino J. Vaičenonis.

Karius kamavo ir labai prasta sanitarija kareivinėse – užkrečiamųjų ligų padariniai buvo tragiški. Siekdama suvaldyti tokių ligų protrūkius, kariuomenės Karo sanitarijos tarnyba steigė prie atskirų karinių dalinių lazaretus – stacionarias gydymo įstaigas. Pirmasis toks lazaretas buvo įsteigtas 1919 m. rugpjūtį Žemuosiuose Šančiuose. Jame buvo įkurti užkrečiamųjų ligų, akių, ausų, nosies, gerklės skyriai. Ilgainiui buvo sulaukta didelės paramos vaistais, tvarsliava ir ligoninių įranga iš Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus.

Įsteigė Karo mokyklą

Kariuomenei trūko karių, ypač aukšto rango karininkų. Pasak J. Vaičenonio, Lietuvai buvo svarbu per trumpą laiką išugdyti telkiamos ir augančios kariuomenės karininkų, kurie taptų kuopų, batalionų vadais, korpusą. Tad 1919 m. sausio pabaigoje Kaune buvo įkurta Karo mokykla, kuriai vadovavo J. Galvydis-Bykauskas. Pirmoji 96 karininkų laida buvo išleista 1919 m. liepos 6 d. Iki tol Lietuvos kariuomenei teko verstis su anksčiau atvykusiais į Lietuvą savanoriais karininkais. Tačiau  jų dėka pavyko ne tik sulaikyti Lietuvą puolusius priešus, bet ir iki liepos, talkinant vokiečių kariams, išvaduoti didelę dalį mūsų valstybės teritorijos.

Įdomu, kad Karo mokykloje lietuvių kalbą būsimiems karininkams dėstė poetas, vertėjas, visuomenininkas Faustas Kirša. Ir dar – kadangi Karo mokykla veikė Kauno centre, tai, anot istoriko dr. Gintauto Jakščio, žygiuojantys su daina miesto gatvėmis mokyklos auklėtiniai žavėdavo praeivius puikiu dainavimu, sulaukdavo išskirtinio kauniečių dėmesio.

Pirmieji aviatoriai

1919 m. sausį įsteigtas aviacijos būrys. „Kovo 12-ąją būrys buvo perorganizuotas į kuopą, kuri tapo savarankiška aviacijos dalimi. Lygiagrečiai buvo steigiama Karo aviacijos mokykla, kuri turėjo parengti personalą. Tuo pat metu Vokietijoje buvo nupirkti ir į Kauną atgabenti pirmieji karo lėktuvai“, – pasakojo J. Vaičenonis.

Lietuvos karo aviaciją kūrė ir užsienio specialistai, ir lietuviai, kurie Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo rusų ar Europos šalių aviacijos daliniuose: iš Anglijos atvyko pirmas Lietuvos karo lakūnas inž. Pranas Hiksa, iš Rusijos – pirmasis mūsų karo aviacijos vadas gen. Juozas Kraucevičius, vienintelis 1919 m. aviacijos specialistas besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje Konstantinas Fugalevičius ir kt.

Aviacijos karo mokykla buvo įsteigta 1919 m. kovo 12 d. Jos vadu tapo karininkas K. Fugalevičius. Pažymėtina, kad dėl patalpų stokos minėta mokykla pradėjo veikti K. Fugalevičiaus tėvų namuose, po kelių mėnesių persikėlė į barakus dirižablio angare Aleksote, o rudenį – į Linksmadvario dvaro pastatus.

Sėkmė: Lietuvos kariai traukiniu iš Radviliškio į Kauną veža iš bermontininkų paimtą karo grobį. 1919 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Karo aviacijos mokykloje 1919 m. buvo rengiami karo lakūnai ir oro žvalgai. Pirmiesiems 22 aspirantams buvo suteikti leitenanto laipsniai, vienuolikai – puskarininkių laipsniai. Jie tapo pirmaisiais karo lakūnais. Na, o Lietuvos karo artilerijos užuomazga reiktų laikyti 1919 m. sausio pradžią, kai iš vokiečių buvo gautos dvi pirmosios 1902 m. modelio rusų patrankos. Kai atsirado artilerininkų ir daugiau pabūklų, vasario 26-ąją pradėta formuoti pirmąjį artilerijos pulką su atskiromis baterijomis.

Apie durtuvų atakas

„Nepriklausomybės karo frontuose vadinamosios durtuvų kautynės buvo gana dažnas kovų su raudonarmiečiais, lenkais ir su bermontininkais epizodas. Kariai į kovą su durtuvais dažniausiai stodavo puldami ar persekiodami priešininkus. Kartais tekdavo griebtis durtuvų pristigus amunicijos. Tokie atvejai paženklinti didvyriškomis karių žūtimis.

Kaip pažymi mano kolega karo istorikas Vytautas Jokubauskas, durtuvų ataka – tai išskirtinės drąsos etalonas nepriklausomybės karo metu. Vien tik 1919 m. yra keliolika epizodų, kuriuose kariai vykdė užduotis stodami į durtuvų ataką. Už parodytą drąsą tokios kovos metu ne vienas karininkas ir kareivis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu“, – teigė pašnekovas.

Dezertyrai ir švietimas

Kaip žinome, kariuomenės branduolį sudarė savanoriai. O mobilizuotieji? Ar tiesa, kad jie dezertyruodavo? „Taip, tiesa, – pripažino pašnekovas. – Dezertyravimo problemą gana plačiai yra tyrinėjęs istorikas Paulius Pacevičius. Jis nustatė, kad Lietuvos kariuomenę palikdavo mažiausiai kas penktas šeštas mobilizuotas ar pašauktas į kariuomenę vyras. Vykdant mobilizacijas, nemaža dalis pašauktųjų karo tarnybon stojo nenoriai, slapstėsi, bėgo į užsienį. Nuo tarnybos bandė išsisukti kas trečias ketvirtas pašauktasis. Tad Karo komendantūros ir milicijos struktūros, ieškodamos bėglių, turėjo darbo į valias. Paskui jau vyko teisminės procedūros.“

Kūrėjai: M. Sleževičius su jo paskirtu krašto apsaugos ministru gen. ltn. M. Velykiu ėmė skubiai kurti Lietuvos kariuomenę. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Besikuriančioje kariuomenėje jos kareivių raštingumas buvo didžiulė problema. Pasak J. Vaičenonio, vos trečdalis kareivių mokėjo skaityti ir rašyti. Kareivių mokymas kareivinėse vyko kompleksiškai. Taip pat buvo ugdomas kariuomenės naujokų patriotiškumas, skaitant jiems paskaitas įvairiomis temomis iš valstybės istorijos ir kartu pristatant Lietuvos gyvenimo aktualijas. Kariams buvo organizuojami spektakliai, ekskursijos ir demonstruojami kino filmai – tai plėtė jaunų žmonių akiratį.

Garbinga istorija

„Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad 1918 m. atsikurianti Lietuvos valstybė drauge su savanoriais sugebėjo atkurti ir savo ginkluotąsias pajėgas. Tai pareikalavo daugelio įvairių asmenų išskirtinio ryžto ir pastangų.

Jauna, kupina dvasinės stiprybės Lietuvos kariuomenė, nepaisydama įvairių sunkumų, sugebėjo ne tik išauginti naują karininkų kartą, bet ir sėkmingai išlaikė nepriklausomybės karo egzaminą. Kariuomenė tapo vienu iš kertinių valstybingumo pamato akmenų, ant kurio stovi ir šiandienis mūsų valstybingumas. Tad neužmirškime šios garbingos istorijos, didžiuokimės mūsų kariuomene ir atiduokime jai deramą pagarbą“, – ragino prof. dr. J. Vaičenonis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių