Varnių gatvėje susirinkusius ekskursijos dalyvius pasitiko gidas Deimantas Ramanauskas ir nukėlė į Antrojo pasaulinio karo pradžią. 1941 m. birželį nacistinės Vokietijos kariuomenė vos per savaitę išstumia iš čia Raudonąją armiją ir okupuoja kraštą. Įvykdyti sovietų trėmimai ir masinės žudynės. Žmonės sukrėsti ir apimti baimės. Gatvėse karaliauja nacių pareigūnai ir jų talkininkai. Dingsta žmonės. Frontas jau pasislinkęs į rytus, tačiau pamiškėse netyla šūviai – šaudomi žydai. Likusieji priversti nešioti geltonas Dovydo žvaigždes. Naciai toliau įgyvendina antisemitinę politiką – siekiant žydus išnaudoti sunkiems darbams, nusprendžiama juos izoliuoti.

„Tam pradedami kurti getai, į kuriuos turi persikelti visi likę gyvi žydų tautybės asmenys. Įsteigiami trys pagrindiniai Lietuvos getai – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių. Liepos viduryje duodamas nurodymas viso Kauno žydams persikelti į Vilijampolę, o ne žydų tautybės gyventojai iš čia turėjo išsikraustyti. Rugpjūčio 15 d. getas buvo aptvertas spygliuota tvora – pradėjo savo egzistenciją“, – pasakojo gidas.

Iš pradžių Kauno gete buvo įkalinta apie 30 tūkst. žmonių.

Žengdami Varnių, Vytenio, Švyturio, Miškinio, Demokratų gatvėmis, ekskursijos dalyviai vieną po kito vertė skaudžiausios šalies istorijos lapus. „Getas mažas, žmonių daug, vyrauja antisanitarija, badas ir ligos. Žmonės varomi į sunkius darbus greitai silpsta. Šešias dienas per savaitę jie siunčiami į sunkius darbus, – pasak D. Ramanausko, tai buvo palaipsnis žydų naikinimas. – Iš pradžių Kauno gete buvo įkalinta apie 30 tūkst. žmonių. Tačiau 1942 m. pabaigoje naciai nurodo, kad gete yra tik 16,4 tūkst. gyventojų. Per pirmus pusantrų geto egzistavimo metų žuvo apie 15 tūkst. geto kalinių. Karo pabaigos sulaukė tik apie 2–2,5 tūkst. iš jų.“

Vis dėlto daugiausiai geto kalinių mirė ne nuo išsekimo ar ligų, o buvo nužudyti akcijų metu. Ekskursijos dalyviai aplankė Didžiosios akcijos vietą Demokratų gatvėje. Tai buvo didžiausia žydų žudynių akcija ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje per nacių okupacijos laikotarpį. Jos metu nužudyta apie 10 tūkst. žydų. „Per Didžiąją akciją 1941 m. spalio 28 d. naciai liepė visiems geto kaliniams 6 val. ryte ateiti į čia, tuometinę Demokratų aikštę. Pagal amžių, fizinę būklę, čia buvo atlikta geto kalinių atranka: vaikai, seneliai, nėščios moterys, kaip darbui netinkami asmenys, buvo išvaryti į IX fortą, kur kitą dieną sušaudyti. Taip buvo nužudyta 9,2 tūkst. žmonių. Vos vienam berniukui pavyko išsigelbėti, kuris po žudynių grįžo į getą. Jis, beje, vėliau prisidėjo prie kitų žydų gelbėjimo“, – pasakojo gidas.

Pagal amžių, fizinę būklę, čia buvo atlikta geto kalinių atranka: vaikai, seneliai, nėščios moterys, kaip darbui netinkami asmenys, buvo išvaryti į IX fortą, kur kitą dieną sušaudyti.

Ekskursijos dalyviai aplankė vietas, kur veikė Kauno geto seniūnų taryba, apsilankė prie berniuko, išgyvenusio Didžiąją akciją, gyvento namo ir pastatų, kuriuose geto kaliniai rinkdavosi melstis.

Kauno getas egzistavo trejus metus – iki 1944 m. liepos. Mažėjant geto kalinių skaičiui, traukėsi ir jo teritorija. 1944 m. liepą ji užėmė tik plotą nuo Varnių gatvės iki Sąjungos aikštės. „Naikinant getą, galima sakyti, kad visi šioje teritorijoje stovėję namai buvo sudeginti. Taip naciai norėjo paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus. Dabar čia – daugiabučių kvartalas“, – apie dėl nusikaltimų žmonijai pasikeitusį miesto veidą užsiminė gidas.

Šią ekskursiją jis sakė parengęs kartu su organizacija „Gražinkime Kauną“.