"Iš karto bandėme sustabdyti ir mus tempiantį laivą, bet šio kapitonas nereagavo net į mūsų jo link mėtomus daiktus", – tęsė savo pasakojimą V.Gudėnas ir prisipažino, kad tąnakt, kaip ir V.Venslovas, neteko savo mobiliojo telefono.

"Kauno dienos" kalbinti specialiųjų tarnybų darbuotojai patvirtino, kad vizualiai buvo išgėrę visi kateriu žvejojusios trijulės nariai. Nuo jų sklido ir alkoholio kvapas.

Ieškojo adatos šiene

Tiesa, ne visi dienraščio kalbinti specialiųjų tarnybų darbuotojai, tą vakarą skubėję prie Kauno marių, matė visą buksyru į krantą partempto katerio ekipažą.

Kai kuriems pasisekė rasti tik iš vandens ištrauktą vienais apatiniais vilkintį V.Venslovą, kurio kūno temperatūra jau nesiekė 30 laipsnių, ir vieną partemptame kateryje užsilikusį sunkiai besiorientuojantį jo žvejybos draugą. Antrasis jau buvo pasišalinęs.

Ugniagesiai gelbėtojai patvirtino, kad V.Venslovo žvejybos draugai sunkiai galėjo nurodyti vietą, kur jo ieškoti. Iš pradžių teigė, kad galėjo jį pamesti už puskilometrio. Vėliau – jau už trijų kilometrų. Galiausiai – už aštuonių-dešimties. 

V.Venslovas buvo aptiktas Samylų seniūnijoje – tarp Pažaislio vienuolyno ir Kauno jachtklubo, maždaug už kilometro nuo pastarojo kranto, į kurį atskubėjo pagalba.

Laimingų atsitiktinumų grandinė

V.Venslovas "Kauno dienai" prisipažino, kad didesnio išbandymo už tos nakties nuotykį gyvenime nėra patyręs.

Vis dėlto tikino, kad vilties išsigelbėti praradęs nebuvo. "Gal su Dievo pagalba būčiau pasiekęs ir krantą, nes išgyventi padeda noras gyventi", – sakė V.Venslovas, vos porą dienų praleidęs Kauno klinikose, į kurias buvo nuvežtas tą lemtingą vakarą, o vakar jau atsiliepęs telefonu darbe.

Pašnekovas teigė, kad neįtikimą šios istorijos baigtį lėmė daug laimingų atsitiktinumų. Žinoma, ir ugniagesių narų turėtas termovizorius, parodęs temperatūrų skirtumą tarp vos devynių laipsnių Kauno marių vandens ir kažko esančio virš jo.

Pasak V.Venslovo, ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir jo vilkėtas hidroterminis kostiumas, tam tikrą laiką nepraleidžiantis vandens ir palaikantis šilumą. Tačiau galiausiai šis pradėjo mirkti ir taip vilkint buvo vis sunkiau plaukti.

Iš pradžių, išniręs po netikėto skrydžio į vandenį ir bergždžiai bandęs šauktis nuplaukiančių draugų pagalbos, jis ketino pasiekti šviečiantį vandens plūdurą. Tačiau srovė nešė jį  hidroelektrinės link, todėl išsirengęs nusprendė plaukti kairiojo kranto link. O netrukus pamatė ir artėjančius dviejų katerių žibintus. Ir vėl ėmė šauktis pagalbos.

Kada sakė tiesą?

"Kauno dienai" V.Venslovas kartojo, kad tą vakarą buvo blaivus, kaip ir jo įgulos nariai.

Pasiteiravus, kaip jis įkrito į vandenį, pašnekovo noras tęsti pokalbį ėmė dingti. Jis pasiūlė kreiptis į tyrimą dėl šio įvykio atliekančią Lietuvos saugios laivybos administraciją. Esą ten papasakojęs visą teisybę.