Du maišai miltų

Laitelių kaime, netoli Troškūnų, 1934 m. rudenį Senvaičių šeimoje gimęs pirmas sūnus negalėjo nujausti, kokie amerikietiški likimo kalneliai jo laukia.

Viešintų aštuonmetės mokyklos aštuntokas Valiukas (taip vaikystėje buvo vadinamas V. Senvaitis, kuriam puikiai sekėsi visi mokslai) su tėvais ir broliu 1951 m. spalį tapo trėmimo operacijos „Ruduo“ dalimi – visai Senvaičių šeimai teko staiga palikti Lietuvoje anuomet įprastą, nors ir sunkų pokario gyvenimą. Paryčiui į kiemą atbildėjo sunkvežimis su stribais – Senvaičiams buvo leista per dvi valandas pasiruošti kelionei į nežinią. Per tą laiką šeima susisiekė su netoli gyvenusiu Senvaitienės broliu, kuris atvežė iš malūno du maišus miltų tremiamai šeimai. Bevaikė brolio šeima paprašė palikti jai Valiuką, tačiau Senvaitienė nesutiko. Ir Valiukas su šeima atsidūrė tolimajame Sibire.

Pirmieji Senvaičių, kaip ir kitų tremtinių, metai Sibire, Tomsko srities Kurolino gyvenvietėje, buvo labai sunkūs. Valiuką su tėvais ir broliu nuo baisaus bado gelbėjo tie du maišai miltų. Valiukas nėjo į mokyklą – dirbo taigoje, kurioje medžių pjovimą iki šiol mena ten sužalotos V. Senvaičio rankos.

Meras: V. Senvaitis stovi prie jo paties visą kadenciją vadovautos Kauno rajono savivaldybės. 1996 m. V. Rimkaus, V. Senvaičio asmeninių archyvų nuotr.

Apsigyveno Garliavoje

„Gabus Valiukas gana greitai pramoko valdyti traktorių miško kirtimo baruose, gaudavo už tai atlyginimą, ir šeimai tapo lengviau pragyventi. Maža to, vaikinukas pradėjo mokytis ir, įgijęs rimtą specialybę, galėjo labiau padėti šeimai. Kad ir kur dirbo, kad ir kokias pareigas ėjo – nuo paprasto miško darbininko iki darbų vadovo, dėstytojo, projektuotojo, visur ir viską darė puikiai“, – tvirtino V. Senvaičio bendramintis, muziejininkas, žinomas visuomenininkas Vitas Rimkus.

Nenujautė: baigęs septynias Viešintų aštuonmetės mokyklos klases, Valerijonas netrukus tapo tremtiniu. V. Rimkaus, V. Senvaičio asmeninių archyvų nuotr.

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje V. Senvaitis grįžo į sovietinę Lietuvą, kurioje pradėti gyvenimą iš naujo tremtiniams buvo labai sunku. Tačiau Valerijonas, užgrūdintas Sibiro, neprapuolė – baigė studijas buvusioje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, nepamesdamas  iš širdies laisvos Lietuvos idėjos. Tad vos XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo rusenti nepriklausomybės viltis, Garliavoje apsigyvenęs V. Senvaitis ryžtingai stojo į vietos sąjūdininkų gretas, tapo vilties palaikytoju ir vedliu, svarbiausių įvykių organizatoriumi ir dalyviu ne tik Garliavoje.

„Jis koordinavo veiksmus, pvz., saugant Sitkūnų radijo ir televizijos centrą ne tik 1991-ųjų Sausio 13-ąją, bet ir vėliau. V. Senvaitis pats daugybę valandų budėjo drauge su minėto centro gynėjais, buvo tremtinių ir politinių kalinių įvairių mitingų, renginių Garliavoje iniciatorius“, – pasakojo V. Rimkus.

Jautrūs: Valerijonas nufotografavo savo mamą su broliu Rimu prie namo, kuriame gyveno ir kur buvo prisiglaudusios Sibiro laikos arba jų mišrūnai, nes gaudavo pas Senvaičius paėsti. V. Rimkaus, V. Senvaičio asmeninių archyvų nuotr.

Žemiškas Vaižgantas

Pasak pašnekovo, kai laisvės kova Lietuvoje buvo laimėta, Valerijonas buvo išrinktas į Kauno rajono tarybą, tapo meru. Vėliau jam buvo patikėtos ir Kauno apskrities viršininko administracijos sekretoriaus pareigos.

„Šiame poste laikydamasis teisingumo, pilietiškumo principų, įveikė daugybę sunkumų gindamas valstybės ir visuomenės interesus. Jam tekdavo atlaikyti itin stiprius įvairių savanaudžių puolimus, o ir bendradarbiai ne visada palaikydavo jo poziciją, – sakė V. Rimkus. – Vienas skaudžiausių jam tokių atvejų – gerai žinoma istorija apie Dainų slėnio Kaune privatizavimą praėjusio amžiaus pabaigoje. Tuomet V. Senvaitis skausmingai išgyveno pralaimėtą kovą su verslininkais.“ Tačiau V.Senvaitis nenuleido rankų – paniro į visuomeninę veiklą.

Vaižgantiečiai: paminklo Vaižgantui užbaigimo proga nusifotografuoti sustojo (iš dešinės): V. Senvaitis, V. Rimkus, doc. Gvidas Kazlauskas, Vytauto Didžiojo bažnyčios klebonas Kęstutis Rugevičius, architektas Jonas Lukšė, prof. akademikas Albinas Kusta. 2019 m. rugsėjis. V. Rimkaus, V. Senvaičio asmeninių archyvų nuotr.

Artėjant Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms gimimo metinėms, Vaižgantiečių klubo nariai pasirūpino šią sukaktį įprasminti. Juolab kad Seimas paskelbė 2019-uosius Vaižganto metais. V. Senvaičiui su bendraminčiais kilo idėja – pastatyti kanauninkui Vaižgantui paminklą Vytauto Didžiojo bažnyčios šventoriuje. Tas sumanymas radosi netikėtai – senoje nuotraukoje išvydus Vaižgantą, sėdintį su savo mylimu taksų veislės šuneliu Kauku ant bažnyčios pamato atbrailos.

„Tad nutarėme bažnyčios šventoriuje pastatyti suoliuką su ant jo sėdinčiu Vaižgantu ir šalia tupinčiu Kauku. Mat Vaižgantas mylėjo ne tik žmones, bet ir gyvulėlius. Mums teko surinkti daugybės garsių žmonių, pritariančių mūsų sumanymui, parašus. Tada Valerijonas su tais parašais nuėjo pas Kauno miesto merą Visvaldą Matijošaitį ir gavo jo pritarimą ir finansinę paramą. Šis Vaižgantiečių klubo sumanymas, skleidžiantis meilę, buvo įgyvendintas ir dabar teikia daug džiaugsmo į bažnyčią einantiems ir iš jos išeinantiems žmonėms“, – įsitikinęs V. Rimkus.

Mokėsi: V. Senvaitis studijavo Tomsko miškų pramonės technikume, o praktiką atliko Barnaule. V. Rimkaus, V. Senvaičio asmeninių archyvų nuotr.

GKČP užmačių atodangos

Jauni žmonės nedaug gali pasakyti, pavyzdžiui, apie 1991 m. rugpjūčio 19–21 d. Maskvoje vykusį GKČP pučą, kurio bangos tada pasiekė ir Lietuvą. Pirmiausia – kas tas GKČP? Tos raidės – tai rusiško pavadinimo Gosudarstvennyj komitet črezvyčajnogo položenija trumpinys (liet. – Ypatingosios padėties valstybinis SSRS komitetas). Jis buvo sukurtas Maskvoje, kai SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas atostogavo Kryme.

To komiteto tikslas buvo perimti valdžią. Kaip žinome, pučas nepavyko. O ką buvo suplanavę sėkmės atveju daryti to komiteto nariai jiems pasipriešinusiais žmonėmis? Į šį klausimą prieš kelerius metus nesunkiai atsakė būtent V. Senvaitis.

„1999 m. rugpjūtį keliavau į Komijos Respubliką, kuri SSRS metais garsėjo kaip viena didžiausių tremties ir kalinimo vietų, – teigė kalbintas V. Senvaitis. – Būtent ten ir sužinojau, kad pučistai buvo atnaujinę politinių kalinių buvusius lagerius, į kuriuos būtų patekę ir Lietuvos nepriklausomybės kūrėjai ir jos gynėjai.

Traktorininkas: V. Senvaitis (sėdi kabinoje) anksti pramoko valdyti traktorių; tai buvo labai vertinama taigoje, kur buvo pjaunami medžiai. V. Rimkaus, V. Senvaičio asmeninių archyvų nuotr.

Per kauniečio televizijos žurnalisto Raimundo Ylos pažintis 1999 m. vasaros pabaigoje nuvykau į Komiją jos 65-ųjų metinių proga. Mane sostinėje Syktyvkare sutiko vienas iš tos respublikos Vyriausybės ministrų. Jo paprašiau nuvežti į vieną buvusį lagerį, nutolusį nuo Komijos sostinės į šiaurę maždaug pusšimtį kilometrų.“

Užbaigęs aktyvią veiklą ir sulaukęs garbingo amžiaus, Valerijonas vis dar yra žvalus – domisi ne tik mūsų valstybės reikalais.

V. Senvaitį lageris pasitiko atnaujinta tvora, kuri buvo vainikuota panašia į dabartinę mūsų valstybės sienos apsaugos sistemai priklausančia pjaunančia viela koncertina. Už tos tvoros – ardomi barakai, tai bylojo apie pralaimėtą pučą. Pasirodo, lagerį siekta atnaujinti dar prieš pučą. Minėtas Komijos ministras paaiškino V. Senvaičiui: „Čia viskas buvo paruošta tokiems kaip jūs, lietuviai, jei pučas būtų pavykęs!“. GKČP nariai Pskovo fabrike buvo užsakę 25 tūkst. porų antrankių (jie turėjo būti atsiųsti į Maskvą), 30 tūkst. arešto formų, o Maskvos Lefortovo kalėjimas buvo atlaisvintas naujiems kaliniams.

Laimei, pučas nepavyko. Deja, tai buvo tik trumpalaikė Rusijos žmonių pergalė prieš valdžią. Boriso Jelcino statytinis V. Putinas dabar nežmoniškais būdais siekia atkurti SSRS, kuri oficialiai nustojo egzistavusi 1991 m. gruodžio 25 d., kai atsistatydino SSRS prezidentas M. Gorbačiovas.

Energija: užbaigęs aktyvią veiklą ir sulaukęs garbingo amžiaus, V. Senvaitis vis dar yra žvalus – domisi ne tik mūsų valstybės reikalais. Laimio Steponavičiaus nuotr.

Linkėjimai jubiliatui

Priminsime, kad V. Senvaitis daug savo širdies atidavė ir Lietuvos aviacijos istorijai, globodamas paminklą mūsų legendiniams sakalams – S. Dariui ir S. Girėnui jų žūties vietoje Soldine. Tad neatsitiktinai jam buvo įteikti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno ir Antano Gustaičio atminimo medaliai, o už aktyvią visuomeninę veiklą ir atliktus reikšmingus darbus Kauno rajone – pirmo lygio Kauno rajono Garbės ženklas.

„Užbaigęs aktyvią veiklą ir sulaukęs garbingo amžiaus, Valerijonas vis dar yra žvalus – domisi ne tik mūsų valstybės reikalais. Jis dalyvauja įvairiuose Garliavos, Kauno ir kt. vietovių renginiuose, kuriuose neretai sako kalbas, diskutuoja, aktyviai dirba Anykštėnų bendrijos Vaižgantiečių klube“ – tvirtino V. Rimkus ir linki bendražygių vardu V. Senvaičiui sveikatos ir noro veikti, bendrauti.