– Gausi šeima – jau nemenkas iššūkis, bet jūs nenustygstate – ne kartą dalyvavote įvairiuose televizijos projektuose, siekiate vis naujų tikslų...

– Iššūkiai – mano silpnybė: tai naujos patirtys, įkvepiantys įspūdžiai, galimybė bendrauti su įdomiais žmonėmis, galiausiai tai būdas geriau pažinti, atrasti save.

Dalyvauti 2013 m. vykusiame projekte "Skonis" mane prikalbino draugai – žinojo, kad didžiausia mano aistra – gaminti maistą. Po šio projekto dukros pradėjo eksperimentuoti konditerijos srityje – ėmė kepti keksiukus, pyragus.

Projekto "Lietuvos ponia" organizatoriams sakiau, kad ten būti netinku – nesu graži, neturiu modelio figūros, bet, matyt, nulėmė tai, kad viena auginu penkis vaikus. Dabar jiems esu be galo dėkinga: prapuolusi tarp tūkstančio darbų ir reikalų visai užsimiršau, kad esu moteris, – galėjau pažvelgti į save kitaip, be to, pasiryžau lankyti šokių pamokas.

Skaudžiai išgyvenu, kai žmonės mano: jei auginu tiek vaikų, tai šeima asociali ir į vaikus investuoti neverta – nieko gero iš jų nebus. Kiekvienas turi teisę tobulėti, lavinti save, rasti savo gyvenimo kelią.

Trečias mano pasirodymas buvo 2015 m. projekte "Delfinai ir žvaigždės". Išgirdusi magišką žodį "delfinai" nesvarstydama sutikau, net pamiršau, kad ne tik nardyti, bet dargi plaukti nemoku. Tik nuvažiavusi į Lietuvos jūrų muziejų supratau, į kokią keblioje situaciją patekau, tačiau neapsigalvojau: dalyvauti – jau laimėti milijoną! Be to, viename mano pasirodymų su delfinais kartu dalyvavo vaikai – labai džiaugiuosi, kad jie galėjo prisiliesti prie šių nuostabių gyvūnų ir juos pažinti.

Koks kitas iššūkis? Jei kas pakviestų, neatsisakyčiau dalyvauti Dakaro ralyje. Avantiūristė?.. Tokia jau esu – negaliu nustygti vietoje, be to, supratau, kad žmogus nuolat turi tobulėti, nes gyvenimas nestovi vietoje. Nuolat keliu sau naujus tikslus.

Galvodama apie savo, kaip profesijos mokytojos, kompetenciją siekiau įstoti į Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociaciją: čia šefai dalijasi savo patirtimi, maisto kultūros idėjomis, susitinka su tiekėjais, sužino aktualiausias kulinarijos naujienas. Dalyvavau Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų asociacijos rengtuose talentų konkursuose, pelniau du bronzos medalius ir dabar esu šios asociacijos narė. Prieš savo mokinius jaučiu moralinę atsakomybę – mokytojas nuolat turi tobulėti, savo pavyzdžiu įkvėpti jaunimą, be to, vadovautis vien vadovėliais – neįdomu, nuobodu.

Mano pastarasis pasiekimas – pasaulio barbekiu čempionato teisėjo statusas. Pirmas? Puikiai prisimenu, kai po vadybos ir verslo administravimo studijų baigusi virėjų kursus pradėjau dirbti Kauno statybos ir paslaugų mokymo centre. Staiga prireikė skalbimo technologijos dėstytojos ir direktorė pasiūlė man. Nesutikau, o ji man pasakė: "Mano dėstytojos moka ir žino viską. Nori turėti darbą, išmoksi." Ir aš per mėnesį jau mintinai žinojau viską apie skalbimo procesą, išmaniau visas skalbimo priemones, mašinas, jų veikimo principus.

– Savo antrąja šeima laikote Kauno statybos ir paslaugų mokymo centre virėjo profesijos besimokančius vaikus.

– Šiame centre yra reabilitacijos skyrius, kuriame mokosi specialiųjų poreikių vaikai: su intelekto sutrikimais, hiperaktyvūs, kuriems įprastose mokyklose mokytis labai sunku, našlaičiai iš asocialių šeimų. Jie įgyja tą patį išsilavinimą, kaip ir įprastoje mokykloje, tačiau ne per du, o per trejus metus. Mano mokiniai labai geri, atsidavę, elgiasi pagarbiai. Jiems mokytojas – kelrodė žvaigždė. Visus juos labai myliu ir kiek galėdama stengiuosi padėti – tenka būti ne tik mokytoja, bet ir drauge, mama, mokyti elementarių gyvenimiškų dalykų. Kartais mano pačios vaikai ima pavydėti, pastebi, kad aš jų atžvilgiu esu reiklesnė, griežtesnė nei savo mokiniams.

Didžiuojuosi savo mokiniais: labai dažnai dalyvaujame įvairiuose Lietuvos ir tarptautiniuose čempionatuose, parsivežame vertingų apdovanojimų ir net aukso medalių. Visai neseniai komanda, kuriai vadovavo mano sūnus, pelnė geriausio šefo nominaciją tarptautiniu mastu. Komisijoje buvo pasaulio barbekiu asociacijos atstovai iš šešių šalių, vertino akluoju būdu ir visi pripažino mus geriausiais.

Svajoju apie nuosavą kulinarijos mokyklą. Joje mokytųsi vaikai nuo 5–6 metų, bet ne iš turtingų ar pasiturinčių, bet didelės socialinės atskirties šeimų. Šiems vaikams noriu suteikti gyvenimo pagrindą, nes į neįgalius, asocialius vaikus net ir valstybė žiūri atsainiai – geriausiu atveju jie gali dirbti virėjais kokie varganoje valgykloje už grašius. Mano nuomonė kitokia. Galiu didžiuotis, kad kai kas iš mano buvusių mokinių šiandien darbuojasi viešbučiuose "Park Inn", "Daugirdas".

– Neseniai parašėte knygą apie kūdikių mitybą. Ar pravertė asmeninė patirtis?

– Iš pradžių galvojau apie knygą, kurioje jaunos mamytės rastų įdomių, originalių receptų, bet greitai apsigalvojau – jos ir taip neturi laiko, tad tik reta ieškos neįprastų, egzotinių produktų, kurių neras šalia esančioje parduotuvėje ar turguje. Gal šis požiūris ir nesutampa su sveikatos politika, bet mano vaikai užaugo sveiki, energingi, tad knygą rašiau ne kaip maisto gaminimo specialistė, o kaip mama.

Į ją sudėjau apie 100 paprastų, lengvai paruošiamų valgių receptų, tarp kurių nemažai ir šeimyninių – juos gamino mano močiutė, paskui – mama, aš. Knygą papildžiau mitybos patarimais, šeimos gydytojos patvirtintomis, savo asmeninėmis rekomendacijomis.

Pirmieji kūdikio metai – palankiausias metas formuoti taisyklingos mitybos pagrindus, tačiau nereikia pamiršti, kad kiekvienas kūdikis – individualus. Visi penki mano vaikai buvo labai skirtingi: sūnus turėjo itin gerą apetitą, tad tekdavo pagalvoti apie mažiau kaloringą maistą – išpjaustydavau riebius mėsos gabaliukus, viena dukra nemėgo burokėlių, kita – svogūnų. Įnoringiausia buvo jaunėlė – jokio sumaišyto maisto: kotletų, agurkų ir pomidorų salotų, didžiausias jos gardumynas – duona su sviestu. Supratau, kad vaiko požiūris į maistą teisingesnis nei mano – jis pats atsirenka, kas jam skanu, ko reikia, todėl stengiausi prisitaikyti – kartais visai šeimai gamindavau tai, ką valgytų mažoji, patiekdavau patiekalą kita forma – apkepą kaip torto gabaliuką, produktus ruošdavau, smulkindavau kitokiu būdu, patiekalą papildydavau kitais ingredientais.

Mano patirtis: vaikams nereikia įmantrybių – geriau paprastas, kasdienis, bet visavertis maistas. Nuleisti rankų nereikia – mamos, būkite išradingos. Svarbu jausti mažylį, išmokti suprasti jo poreikius ir jokiu būdu nepulti į kraštutinumus: atsisakyti mėsos, pieno produktų, daržovių. Sveikai maitinantis būtina išlaikyti balansą.

– Iš kur semiatės jėgų, energijos? Ar kada nors turite laisvo laiko?

– Jėgų, energijos pasipildau iš aplinkinių, o laisvalaikio  praktiškai neturiu – dažnai net ir savaitgaliai būna užimti. Labai džiaugiuosi, kai atsiranda laisva valandėlė tiesiog padrybsoti lovoje – tada kartais tiesiog žiūriu į lubas, o kartais su malonumu skaitau įkvepiančią knygą. Atsigaunu, emociškai įsikraunu gamtoje, ypač pasivaikščiojusi jūros pakrante. Man tai idealus poilsis.

Labai mėgstu klasikinę muziką, operą. Jei tik kišenėje atsiranda laisvų pinigų, užuot pirkusi naują suknelę ar gardesnį kąsnį,  geriau nusipirksiu bilietus į kokį spektaklį ar koncertą. Mano merginos labiau mėgsta šiuolaikišką muziką, o sūnus, kaip ir aš, – klasiką, teatrą, tad dažnai man palaiko kompaniją.

Giedros Sadauskienės gyvenimo kredo:

• Jei gali padaryti ką nors gero, privalai tai padaryti, nesvarbu, ar sulauksi atsako, ar ne.

• Visada yra geriau duoti nei imti.

• Nenustok svajoti, nes kiekvienas tikslas prasideda nuo svajonės!