Kilę iš LDK

Žodį „litvakas“ yra girdėjęs dažnas, tačiau būtina paminėti, kad viešojoje erdvėje vis dar pasigirsta teiginių, jog litvakai yra tik Lietuvos žydų tautybės atstovai. Iš esmės ši nuostata teisinga, tačiau tik iš dalies.

Litvakai – iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūrinės erdvės kilę žydai, todėl jų dailės ištakos gali būti susijusios su LDK teritorija. Žydų pasaulyje ši teritorija visada buvo vadinama Lite (jidiš kalba) arba Lita (hebrajų kalba), o čia gyvenę žydai – Lietuvos žydais arba litvakais. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šioje teritorijoje žydų tautybės žmonės klestėjo, o Vilnius buvo laikomas Šiaurės Jeruzale: čia veikė šimtai žydų visuomeninių, religinių, kultūrinių ir mokslinių organizacijų.

Menotyrininkas Antanas Andrijauskas yra įvardijęs, kas buvo svarbus tautos centras litvakams: „Vilnius, kaip visuotinai pripažintas Rytų, Centrinės Europos ir Vakarinės Rusijos imperijos žydų kultūros centras, traukė daugybę žydų kilmės menininkų iš buvusių LDK teritorijų – Baltarusijos, Ukrainos ir kitų kraštų. Svarbiausias žydų kilmės menininkų traukos centras buvo garsioji Vilniaus piešimo mokykla, kuri turėjo tvirtą stipriausios dailės institucijos reputaciją. Jos kultūrinis statusas žydų bendruomenėje buvo toks aukštas, kad emigravę į Vakarus jos auklėtiniai savo prisiminimuose vadina ją „Vilniaus dailės akademija“.

Maxas Bandas. Berniukas. / Organizatorių nuotr.

Paryžiaus kryptimi

Kuo svarbi ir reikšminga žydų kultūrinės grupės dailės srovė praėjusiame amžiuje? XX a. pirmoje pusėje į Vakarų modernistinio meno centrą sugūžėjo didelė dalis litvakų dailininkų. Galima teigti, kad ši kultūrinė srovė „L'école de Paris“ ir sudarė stiprų branduolį. Tai suteikė dailės kritikams pagrindą antrąją „L'école de Paris“ bangą pavadinti „L' école Juif“ – t. y., „žydų mokykla“. Būtent Paryžiuje įsigalėjusi dailės mokykla buvo kupina žydiškos tapybos manieros. Kokia ji?

Parodoje esantis gausus autorių būrys tarsi geras orkestras – suformuoja litvakiškos tapybos konceptą. Nuo natiurmorto iki portreto žanro, nuo žaismingų Sh. Teplerio scenų iki gilios E. Mané-Katzo motinystės temos.

Savitos estetinės nuostatos, gyvenamosios aplinkos, judaizmo tradicijų, muziejinių studijų poveikis jų stiliui ir plastinės kalbos ypatumams buvo ypač stiprūs veiksniai, lėmę šios dailės srovės formavimąsi. Vyravo ir spontaniškas noras išsivaduoti iš griežtos judaizmo religijos gniaužtų, tačiau bendruomeninio gyvenimo ir kultūros tradicijos buvo labai įsiskverbusios į tapybos sritį.

Litvakai negalėjo pabėgti nuo vaikystės pėdsakų, savo priklausomybės savitai Lietuvos žydų kultūros tradicijai, iš kurios susiformavo būdingos socialinės sanklodos, paženklintos kasdienybės akimirkų stebėsena, mistika. Dabar XX a. Litvakų dailės atstovai jau tapę kolekciniais, istoriniais autoriais, kuriuos pasaulio aukcionuose renka kolekcionieriai, o jų dailė atpažįstama kaip nuoseklus reiškinys, pilnas tapybinio svorio ir išskirtinės manieros.

Garsios pavardės, tokios kaip: Michelis Kikoine'as, Neemija Arbitblatas, Shmuelis Tepleris, Maxas Bandas, Moshe Rosenthalis, Emmanuelis Mané-Katzas, Issai Kulvianski, Isaacas Pailesas, Yitzhakas Frenkelis, Michaelis Adlenas, Pinchus Krémène'as šiuo metu yra eksponuojamos „Parko galerijoje“. Paroda kamerinė, tačiau visuma puikiai atskleidžia litvakišką tapybos manierą. Skirtinga autorių tapyba dera visumoje, taip perteikdama bendrą nuotaiką ir meno filosofiją.

Nuotaika: pasitelkęs vaiskias spalvas S. Tepleris kasdienybės siužetams suteikė pozityvumo. / Organizatorių nuotr.

Pakylėta kasdienybė

Šios filosofijos bendrumas – miestovaizdžiai, asmenis santykis ir kasdienė aplinka. Santykių fragmentai užfiksuoti mažiausiose parodos paveiksluose – M. Rosenthalio kūriniuose. Mažas formatas būdingas šio autoriaus darbams, tačiau stebėtina, kaip tokioje nedidelėje scenoje galima sutalpinti tiek daug jausmo ir emocijos. Šiems darbams būdingas žmogiškasis ryšys, kultūrinių tradicijų užfiksavimas, gestiška, abstrakcijose paskendusi figūrų tapyba. Čia juntamos žmogaus būsenos: vienatvės, ilgesio akimirkos, tačiau viskas pripildyta autoriui būdinga ramybe.

Išskirtinį įspūdį palieka paveikslas „Sėdinčios figūros“. Kompozicija leidžia žiūrovui pasijusti tarsi būtų teatro salėje, kur veiksmas vyksta greta – žiūrovas lieka stebėtoju. Buitiniame siužete jam suteikiamas svečio vaidmuo, spalvų ir abstrahuotų motyvų dėka iš paveikslo sklinda ramybė, nežymus kvietimas labiau pažinti vaizduojamųjų figūrų santykį, kasdienių tradicijų ir mažos šventės momentus. Su kuo tu šiandien sėsi vakarienės? Klausimas, galintis kilti žvelgiant į šį paveikslą ir primenantis žmogiškojo ryšio svarbą tuomečiame žydų tautos gyvenime, tiek ir šių dienų greitos visuomenės kontekste.

Pakili nuotaika šioje parodoje sutinkama Sh. Teplerio kūriniuose. Vaiskių spalvų abstrakcijos slepia kasdienių akimirkų siužetus. Į paveikslą perkelti rutinos ir namų buities vaizdiniai tampa nuotaikingais kūriniais, primenančiais, kad tai, ką darome kasdien – nuo pusryčių stalo iki poilsio krėslų – yra verta meno. Visa ko vertė kyla tik nuo žiūrinčiojo požiūrio ir gebėjimo matyti nepaprastas kasdienių ritualų akimirkas. Paveikslai kelia individualius klausimus – kiek savo dienai suteiki prasmės? Kiek joje tikrumo ir pastabumo?

Vieni iš įtaigiausių – N. Arbitblato darbai. Tai – dideli miestovaizdžiai. Nors jo gyvenimo istorija yra gana glaudžiai susijusi su Kaunu, jo parodoje nerasime. Tačiau pamatysime ne mažiau įspūdingas kitų miestų, tokių kaip Paryžius, Serė ar Viena, scenas. Autoriaus profesionalumas dar labiau sustiprina žydiškąją tapybos tradiciją, kurioje gausu supančios aplinkos vaizdinių, kasdienybės. Jautraus ir poetiško požiūrio į miesto erdves subtilumas išryškina talentingą gebėjimą perteikti vietos dvasią, dar kitaip vadinamą „genius loci“. Paveiksluose jaučiama melancholija, savita ramybė, o antrame plane dominuoja žmogiškojo gyvenimo ypatybės, kasdienė buitis, tempas. Miesto stebėjimas ir fiksavimas – svarbus keliautojams, tačiau tai dažnai pamiršta vietos žmonės. Toks gebėjimas virsta menu ir padeda pakilti virš kasdienybės, pamatyti ir atpažinti tikrąjį miesto veidą arba „genius loci“.

Mi­che­lis Ki­koi­ne’as. Natiurmortas su vaisiai. / Organizatorių nuotr.

Proveržis meno bendruomenėje

Būtina paminėti, kad ši paroda eksponuojama privačių kolekcininkų dėka. Norisi atsidusti ir pasidžiaugti ištarus žodį – pagaliau! Pagaliau, nes Lietuvoje menas tampa atviru visuomenei, o padėka seka, kad privačius meno kūrinius galima išvysti viešojoje erdvėje. Taip menas tampa gyvu organizmu, turinčiu savo žiūrovą ir gyvenančiu savitą gyvenimą, o ne užslėptu reiškiniu privačios nuosavybės rankose. Toks kolekcininkų sprendimas menui suteikia ne tik dekoratyviąją funkciją, tačiau įgalina asmeninę kolekciją paversti švietėjiška, lavinančia visuomenę. Žiūrovas gali geriau pažinti dailininkų kūrybą, o toks kolekcininkų sprendimas tampa litvakų dailės sklaida šiandieniame pasaulyje.

Parodoje esantis gausus autorių būrys tarsi geras orkestras – suformuoja litvakiškos tapybos konceptą. Nuo natiurmorto iki portreto žanro, nuo žaismingų Sh. Teplerio scenų iki gilios E. Mané-Katzo motinystės temos. Visa tai vieningai parodo, kokia įtaigi tapybos mokykla, tautos identiteto stilistika ir dvasios jausena, kurią kiekvienas jaučia savaip, tačiau bendruomenėje išauga į vieningą harmoniją, šiomis dienomis mums primenančią istoriją, tačiau ne ką mažiau formuojančią skonį ir estetiką.