Kaunas visada buvo labai kinematografiškas miestas. Jis gražiai įamžintas jau tarpukariu – kino kronikoje, keliuose vaidybiniuose filmuose, dokumentinėse apybraižose ir net lėlių marionečių filme "Storulio sapnas", kurį 1938 m. lapkričio 24 d. Laisvės alėjoje veikusiame kino teatre "Metropolitain" pristatė Stasys Ušinskas (svarbiausios šio originalaus filmo scenos vyksta restorane, labai panašiame į bohemos pamėgtą "Konrado" kavinę).

Kauno mečetė / Arvydo Čiukšio nuotr.

Pirmųjų Sovietų Lietuvos vaidybinių filmų veiksmas taip pat dažnai plėtojosi Kaune. Tokių filmų fone išsiskiria pirmasis režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus šedevras "Adomas nori būti žmogumi" (1959 m.). Šioje kino juostoje jautri operatoriaus Algimanto Mockaus kamera įspūdingai perteikė Kauno panoramas, centrines gatves, Senamiestį ir Šančius. Dar platesnę miesto topografiją matome televizijos seriale "Raudonmedžio rojus" (1981 m., rež. Bronius Talačka). Abu filmai sukurti pagal Vytauto Sirijos Giros romanus ir vaizduoja laikinąją sostinę, kurios dvasios sovietmetis taip ir nesugebėjo nuslopinti.

S.Kudoko laiptai / Arvydo Čiukšio nuotr.

Dramatiškos karo istorijos

Kauno centre ir jo apylinkėse režisierius Raimondas Vabalas filmavo "Žingsnius naktį" (1962 m.) – dramatišką pasakojimą apie kalinių pabėgimą iš Kauno IX forto 1943 m. Ypač įdomi filmo personažų galerija. Iš Rusijos grįžęs architektūros studentas Aleksas (Juozas Rygertas) nori kovoti su fašistais, susitinka su keliais laisvėje likusiais bendražygiais, bet greitai įkalinamas IX forte. Daugumą jo gyventojų užvaldžiusi pabėgimo idėja. Ji pasirodo ne tokia jau neįgyvendinama, kai kalinių gretas papildo inžinierius Virkutis (Juozas Miltinis), suprojektavęs nemažai Kauno pastatų ir gerai prisimenantis forto planus.

Trumpus, bet įsimenamus filmo epizodus sukūrė Gražina Balandytė (Virkučio dukterėčia Liuda), Algimantas Masiulis (gestapo vertėjas Kuzmickis), Steponas Kosmauskas (buvęs antropologijos profesorius, konclagerio komendantas Bublicas,), vos kelias akimirkas ekrane pasirodęs dailininkas Stasys Krasauskas (rusų kareivis Saša).

Kauno IX forto muziejus / Arvydo Čiukščio nuotr.

1942–1943 m. Kaune rutuliojasi tragiški režisieriaus Algirdo Aramino vaidybinio filmo "Pasigailėk mūsų" (1978 m.) įvykiai. Pagal Vytauto Radaičio apysakos "Mano Galilėjus" motyvus sukurtos dramos veiksmas koncentruojamas Šančiuose. Čia esančios gimnazijos vadovai ir pedagogai stengiasi išsaugoti demokratines tradicijas. Sava vaga tekėjęs gimnazijos gyvenimas suintensyvėja, kai pradeda dirbti Romoje teologijos mokslus krimtęs kapelionas Jomantas. Jis skaito moksleiviams Jurgio Baltrušaičio eiles ir bando padėti pakliuvusiems į bėdą. Nemalonūs skersvėjai į gimnaziją įsisuka prasidėjus žydų genocidui ir ėmus formuoti lietuviškąjį Reicho batalioną.

Kauno dailės gimnazija / Arvydo Čiukšio nuotr.

Jaunųjų godos

Kaune gyvenančių draugų istorija pasakojama režisieriaus Algirdo Dausos filme "Kur iškeliauja pasakos" (1973 m.), sukurtame Leonido Jacinevičiaus apysakos "Rūgštynių laukas" motyvais. Dar vidurinėje mokykloje Gedas, Edma, Arnas ir Irma buvo neišskiriamas romantikų ketvertukas, mėgęs rinktis senoje baržoje. Dabar jie – jau ne vaikai, bet ir ne suaugusieji. Irma dirba laborante, Edmundas groja ansamblyje, Arnas filmuoja televizijos reklamą, o Gediminas – tekintojas gamykloje.

Sovietiniame Kaune plėtojasi pagal Vytauto Bubnio romaną sukurto filmo "Nesėtų rugių žydėjimas" (1978 m., rež. Marijonas Giedrys) veiksmas. Iš kaimo atvykęs darbininkas Antanas Petrušonis (Donatas Banionis) išgyvena dvigubą konfliktą – nuo savo šaknų atitrūkusio žmogaus dramą ir asmeninės kaltės kamuojamo tėvo nelaimę. Šioje juostoje yra nemažai Kauno vaizdų, kuriuos dabartiniai filmų kūrėjai jau turi atkurti su visomis ano laikotarpio detalėmis.

Kauno "Brazilka" / Arvydo Čiukšio nuotr.

Vienoje Kauno kavinukėje susipažįsta vaidybinio filmo "Mano mažytė žmona" (1984 m., rež Raimundas Banionis) herojai. Kitas Rūtos ir Lino susitikimas įvyksta Zoologijos sode. Rotušėje jie susituokia, o jų draugo Tomo išleistuvės į kariuomenę nufilmuotos laive. Kaunietiškai tematikai režisierius R.Banionis išliko ištikimas ir kituose savo filmuose: "Fontano vaikai" (1987 m.) bei "Vaikai iš "Amerikos" viešbučio" (1990 m.), kuriuos vienija tragiški 1972 m. įvykiai.

Dabar ypač miela žiūrėti, kaip jauni Kauno moksleiviai, susirinkę apleistame name, klauso slopinamų užsienio radijo stočių ir organizuoja spiritizmo seansus, tikėdamiesi iš dvasių išgirsti atsakymą į klausimą: "Kada Lietuva bus laisva?" Prie "Romuvos" kino teatro jie nusprendžia rašyti laišką į Liuksemburgą ir prašyti į Kauną atsiųsti naujausią rolingų plokštelę.

"Amerikos" viešbučio pastatas (kairėje), kuriame niekada nebuvo viešbučio, tik darbininkų butai / Arvydo Čiukšio nuotr.

Kino projektas bibliotekoje

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje rengiamą ciklą pradės "Tumo kodeksas" (2018 m.). Kaip žinoma, 2019-ieji oficialiai Lietuvos Vyriausybės paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais.

Jubiliejiniai renginiai vyksta rašytojo gimtinėje Svėdasuose ir kitose Lietuvos vietose, taip pat Daugpilyje, kur Vaižgantas mokėsi. Knygų leidėjai parengė citatų rinkinį "Vaižgantas apie...", Aistės Kučinskienės monografiją apie rašytojo epistolinį palikimą, Gyčio Vaškelio apybraižą apie Vaižgantą, Gitanos Vanagaitės knygą "Vaižgantas: Aš visomis pajėgomis protestuoju prieš nebūtį".

Kaune, prie Vytauto Didžiojo bažnyčios, neseniai pastatyta bronzinė rašytojo ir jo mylimo taksų veislės šuniuko Kauko, kuriam policininkai pagarbą atiduodavę, skulptūra.

"Tumo kodeksą" režisavęs Eimantas Belickas sakė taip pat norėjęs "priartinti Vaižgantą, padaryti jį savą, šiuolaikišką, o ne pakylėtą ant pjedestalo, kaip įprasta vaizduoti mūsų šimtmečio herojus". Scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė turėjo susipažinti su daugybe literatūros šaltinių: "Kai užsiminėme Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbiams, kad ketiname kurti filmą apie Vaižgantą, sulaukėme linkėjimo nenuskęsti."

Akivaizdu, kad filmo autoriai tikrai nenuskendo. Atvirkščiai, rado būdą, kaip atskleisti įvairias asmenybės puses. Pirmiausia Juozas Tumas atsiskleidžia kaip laisvas žmogus, nepasiduodantis įtakai, drąsiai sakantis savo nuomonę, spėjantis ir įvairius kultūrinius leidinius redaguoti, ir paskaitas VDU skaityti, ir, žinoma, kauniečius ganyti, net miškus aplink Kauną atsodinti, nes giliai tikėjo, kad žmogus, būdamas gamtoje, yra arčiau Dievo. Puikus sumanymas – svarbias scenas filmuoti Vaižganto bute-muziejuje, kuriame kiekvienas daiktas spinduliuoja ypatingą aurą, tarsi čia turėtų greitai grįžti šeimininkas su Kauku. Tumą suvaidinęs aktorius Ramūnas Cicėnas ne tik labai panašus į Vaižgantą, bet ir gerai perteikia daugiabriaunį kunigo bei visuomenininko paveikslą.

Pagyrų verti ir kiti "Tumo kodekse" nusifilmavę aktoriai: Rolandas Kazlas, įkūnijęs Vaižganto giminaitį diplomatą, Vasario 16-osios signatarą Petrą Klimą, ir Aleksas Kazanavičius, vos keliuose epizoduose puikiai atskleidęs ekscentrišką Juozapo Albino Herbačiausko charakterį.