Nesenstanti tema

Spektaklis pirmą kartą pristatytas 2018-aisiais, tačiau vis dar išlieka aktualus. Pagrindinis spektaklio užduodamas klausimas – kada pasiekiama branda: ar išsikovojus vietą tarp išrinktųjų, ar tuomet, kai sugebi besąlygiškai priimti kitą, kitokį ir patį save?

Kūrinio choreografė ir režisierė Agnija Šeiko teigia, kad idėjų spektakliui suteikė naujoji karta, nenorinti suaugti. "Mane domino terminas Piterio Peno karta. Dabar matome žmones, kurie visai nenori suaugti, kurie nori greito rezultato. Tai yra karta, kuriai reikia visko čia ir dabar, nėra pusiausvyros tarp kančios, ieškojimo ir malonumų. Šios kartos žmonėms yra sunku sukurti ilgalaikius santykius, kurie visada reikalauja atsisakymo dalelės savęs, ėjimo link kito žmogaus ir subrendimo. Taip ir kilo mintis, kad tik per santykius mes galime subręsti. Ši mintis atvedė mane prie Piterio Peno idėjos", – pasakojo menininkė.

Kartu su kolega Artūru Šimoniumi svarsčiusi, kas gi galėtų būti niekad nesuaugantis Piteris Penas, sako radę tikrąja ta žodžio prasme niekada nesuaugantį aktorių – Dauno sindromą turintį Julių.

Spektaklyje Piteris Penas – ypatingas veikėjas, jis niekada nesuauga. Aktoriaus įkūnytas išskirtinumas atkreipia publikos dėmesį ir į realų jo kitoniškumą. Menas šiuo atveju tampa puikia priemone komunikuoti ir atkreipti dėmesį į socialines problemas.

Tema: spektaklyje šokiu ir muzika perteikiamos jaunuolių tarpusavio santykių peripetijos, jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti. / D. Matvejevo nuotr.

"Mes visi kažkaip turime išmokti gyventi kartu ir priimti vienas kito skirtumus. Menas leidžia mums kalbėtis kitame lygmenyje. Kalbant ir įtraukiant tokias socialines problemas yra galimybė susitikti bei pamatyti, kad kitoks žmogus galbūt nėra iki galo kitoks. Mes labai žongliruojame frazėmis "aš kitoks nei visi kiti", bet iš esmės mes visi esame čia ir dabar, ir susitikimo bei kalbėjimosi momentas yra labai svarbus. Spektaklis šiuo atveju yra lyg tiltas, kuriame vieni su kitais susitinkame", – teigė A.Šeiko.

Ir išbandymas, ir džiaugsmas

A.Šeiko pirmą kartą dirba profesionalioje scenoje su negalią turinčiu žmogumi. Dėl to tiek darbo organizavimas, tiek santykio palaikymas, tiek visos darbinės aplinkos sukūrimas buvo iššūkiai, kuriuos reikėjo išmokti įveikti.

"Tiesą sakant, labiau mėgstu šiuos išbandymus vadinti procesais, spektaklio kryptimi, nes jie padeda formuotis spektaklio unikalumui", – pasakojo pripažinta šokio menininkė.

Menas stipriai veikia žmonių vidinius išgyvenimus, padeda jiems suartėti, vienam kitą suprasti. A.Šeiko atskleidžia, kad pagrindiniai atradimai, kuriant šį spektaklį, – pažintis su Juliumi ir publikos reakcija.

"Visą šią patirtį apvainikuojantis procesas – santykio su Juliumi sukūrimas ir tas pažinimo momento džiaugsmas, kad mes visi kartu galime kurti scenoje ir vienas kitą papildyti, auginti. Kitas labai svarbus išgyvenimas – į spektaklį atėjusios šeimos su negalią turinčiais savo šeimos nariais. Susitikimai su jais buvo labai jautrūs, jų metu šeimos dėkojo, sakė pagaliau pasijutę taip, tarsi būtų gavę leidimą ateiti į spektaklį. Nors Lietuvoje vis daugėja socialiai aktyvių neįgaliųjų, žinome, kad negalia yra labai stigmatizuojama. Todėl manau, kad scenoje matydami neįgalų žmogų jie pagaliau jaučiasi kaip visaverčiai žiūrovai", – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Tema: spektaklyje šokiu ir muzika perteikiamos jaunuolių tarpusavio santykių peripetijos, jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti. / D. Matvejevo nuotr.

Spektaklio poveikis

Jautrus spektaklis neretai sujaudindavo auditoriją, į kurią susirinkdavo skirtingo amžiaus, mąstymo, sugebėjimų žiūrovai. Anot A.Šeiko, žmonės reagavo įvairiai, dažnas jų likdavo paliestas, sujaudintas.

"Auditorijose buvo įvairių reakcijų, nes labai lengva paslysti ant galimų manipuliacijų, paviršutiniškų dalykų. Tokio tipo spektaklyje yra daug vietos manipuliacijai, nereikalingam gailesčiui arba dirbtinam susijaudinimui. Aš į tai žiūrėjau labai atsakingai ir sąmoningai. Mano išeities taškas buvo visiškai nesusijęs su tuo, kad pakvietę Julių šokti ant scenos mes kažkaip papildomai sujaudinsime žiūrovą. Tai buvo reikalinga spektaklio dramaturgijai, taip pat išreikšti poziciją, kad žmonės, turintys negalią, irgi gali būti scenoje. Julius scenoje buvo labai natūralus, jam puikiai sekėsi dirbti su profesionaliais atlikėjais. Jis paveikė publiką ne tik dėl to, kad buvo žmogus, turintis negalią, bet ir todėl, kad sukūrė specifišką aurą, kuri ir sujaudino žiūrovus. Nors reakcijų pasitaikė įvairių, tikrai netrūko labai nuoširdžių ir šiltų padėkų iš žiūrovų", – pasakojo menininkė.

Statant spektaklį teatro trupė su Juliumi praleido daug laiko, kurio metu visi išmoko ir suprato naujų dalykų apie save bei apie juos supančius žmones.

"Dirbant su Juliumi pradėjau vertinti žmones virš mūsų fizinių kūno ar proto ribų. Man pačiai pasidarė aišku, kad talentas gali atsiskleisti labai įvairiuose dalykuose ir žmonėse. Mane labai sužavėjo Juliaus didelis muzikalumas ir artistiškumas, jo pojūtis muzikai bei unikalus ryšys su ja. Tai buvo nuostabos momentas, nes tiek giliai nebuvau bendravusi su žmogumi, turinčiu negalią. Jautėmės atradę raktą į jo atmintį, kad jam būtų nesudėtinga atlikti vaidmenį. Kai Julius prisijungia prie muzikos, tai tampa labai natūralia jo tėkme ir buvimu scenoje. Man pačiai, kaip žmogui ir kaip menininkei, dar labiau pasitvirtina, kad menas ir kūryba peržengia mūsų suvokimo ribas, pasiekiame pasąmoninius klodus ir laukus. Mes tik patys sukuriame ribas, kurių iš tikrųjų nėra", – apie darbą su Juliumi pasakojo A.Šeiko.

Tema: spektaklyje šokiu ir muzika perteikiamos jaunuolių tarpusavio santykių peripetijos, jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti. / D. Matvejevo nuotr.

Išgyvenimai ir pasikeitimai

Spektaklio pagrindinį personažą įkūnijantis Julius visą gyvenimą mėgo šokti, atrado save muzikoje. Pasak jo mamos Genovaitės Jurevičienės, atsidūręs scenos jis kardinaliai pasikeičia.

Kalbant ir įtraukiant tokias socialines problemas yra galimybė susitikti bei pamatyti, kad kitoks žmogus galbūt nėra iki galo kitoks.

"Julius patiria įvairių emocijų, tačiau nemoka jų išreikšti žodžiais. Jis labai įdomus žmogus, tačiau įprastai yra labai lėtas. Visa tai pasikeičia, kai jis žengia į sceną. Ten jis pasitempia, iškart savimi pasitiki, atrodo, kad jis nori pasirodyti visam pasauliui. Manau, kad tai įgimta. Jeigu jis būtų sveikas, manau, kad būtų žymus šokėjas. Nuo pat vaikystės Julius reaguodavo į muziką, šypsodavosi, judindavo rankas. Paskui lankėme darželį, dienos centrą. Ten Julius šokdamas taip pat aktyviai reiškiasi. Jis gyvena savo pasaulyje, sunku tai apibūdinti žodžiais, tai reikia pamatyti pačiam. Gali eiti pro šalį, gali šnekinti, tačiau, kai Julius šoka – jis nieko negirdi, atrodo, kad pasineria į transą", – apie sūnaus patyrimus pasakojo G.Jurevičienė.

Patirtis teatre Juliui padėjo įgyti naujų įgūdžių ir išeiti iš savo komforto zonos. "Po patirties teatre Julius išmoko nugalėti savo ego – jam atrodė, kad jis čia svarbiausias, o dabar, režisierės ir mūsų pagalba, suprato, kad visi artistai yra svarbūs. Be to, jis labai bijo aukščio, tačiau spektaklio metu reikėjo vienam tupėti ant aukštai esančio kiaušinio – ir šią baimę jis įveikė. Jis tapo atsakingesnis, savarankiškesnis, disciplinuotiškesnis. Įsiliejus į teatrinę veiklą, mums reikėjo aptarti daug buitinių dalykų, tad ir šioje srityje atsirado daug pokyčių. Manau, kad buvimas su profesionalais jam taip pat suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir sugebėjimais", – pasakojo moteris.

Šeimai ir visuomenei

Spektaklio kūrimo metu įsitraukė ne tik Julius, tačiau ir visa jo šeima. G.Jurevičienė teigia, kad vaikino artimiesiems tai buvo teigiama patirtis, atnešusi daug džiaugsmo.

"Susipažinome su teatro gyvenimu, jo užkulisiais. Mes esame pakylėti, kad mūsų vaikas atsidūrė ten, kur dabar yra. Labai džiaugiuosi visa komanda, kuri itin gražiai priima Julių. Jis yra labai draugiškas, ir jeigu kažkas su juo maloniai elgiasi, iškart tampa jo draugu. Todėl jam šis teatro kolektyvas – draugai, kurių jis labai pasiilgo karantino laikotarpiu", – pasakojo G.Jurevičienė.

Socialines problemas pristatantis menas ne visada yra realybės atspindys. Nors neįgaliųjų reprezentacijos daugėja, jie vis dar susilaukia nemalonių žvilgsnių gatvėje.

Tema: spektaklyje šokiu ir muzika perteikiamos jaunuolių tarpusavio santykių peripetijos, jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti. / D. Matvejevo nuotr.

"Kiek teko būti spektakliuose, žmonės susirinkę jau žino, ką pamatys, ko ateina, tad jų požiūris į neįgalius vaikus yra teigiamas. Realybėje taip visada nėra. Žinoma, visuomenė yra pasikeitusi nuo to, kokia buvo prie kelias dešimtis metų, tačiau neįgalūs žmonės dar sulaukia patyčių ir kreivų žvilgsnių. Neįgalaus vaiko gyvenimas taip pat labai priklauso ir nuo neįgalų vaiką auginančių tėvų požiūrio. Mes Julių visada vežamės į keliones, jis bendrauja su žmonėmis, moka gražiai elgtis, nes mes jį socializavome nuo pat vaikystės. Jeigu jis būtų sėdėjęs uždarytas, tai kažin kaip būtų buvę su šokiais, bendravimu, spektakliais... Požiūris priklauso ir nuo aplinkos, kurioje gyveni. Taip, žvilgsnių visada pasitaiko įvairių, tačiau aš vis tiek manau, kad visuomenė žymiai pasikeitė", – atviravo Juliaus mama.

Kas? Spektaklis "Mano Piteris Penas".

Kur? Jonavos rajono savivaldybės kultūros centre.

Kada? Rugsėjo 5 d. 17 val.