Įvairius naratyvinius filmo elementus sujungia garsas (filmas dar nuo pradžios titrų prasideda garsu): tai ir nuolat girdimas autoriaus balsas, apmąstymai, taip pat ir sunkiau iš pirmo karto pastebimi, šen bei ten įsiterpiantys nesinchroniški garso ir vaizdo junginiai (pvz., paukščių čiulbėjimas už lango, kambario gilumoje stovinčio laikrodžio tiksėjimas, radijo garsai girdimi ir persikėlus į kitus laikus bei vietas). Laikas, vieta ir garsas filme dažnai nesutampa, autorius juos sąmoningai užleidžia vieną ant kito, supina ar supriešina.

Ne tik muziejuose saugomuose laiko sluoksniuose (A.Sokurovo filmuose paveikslas yra sustabdyto laiko metafora), bet ir žmonių atmintyje, veikloje, įpročiuose autorius aptinka belaikiškumą. "Vandenyno audra yra be prasmės ir sąžinės, kaip ir istorijos stichija", – žiūrėdamas į audroje blaškomą laivą su meno vertybėmis Antono Čechovo žodžius kartoja A.Sokurovas. Bet visuomet atsiras kas nepaisydamas šių bangų grėsmės bandys išsaugoti žmonijos didybės ir laikinumo simbolius – meno kūrinius.

Tamsių bangų nežinomybė "Frankofonijoje" slegia dabartį, o ne praeitį – kaip baigti filmą, ar nenuskęs draugas(-ai) su kroviniu, ir apskritai, kas bus toliau? Filmo pabaigoje tamsiai raudoni – kraujo spalvos kadrai ir juos lydintis iškraipytas, groteskišku disonansu papildytas SSSR himnas lyg epilogas iš į sapną panašios praeities (kurioje du priešiškų valstybių atstovai susijungia dėl meno vertybių išsaugojimo) sugrąžina į dabarties akimirką, kurioje dar jaučiami nesenos praeities palikti randai, nauja nežinomybė ir nerimas dėl ateities.

Kūrybinės inspiracijos

Po filmo režisierius atsakė į žiūrovų klausimus. Pasak režisieriaus, svarbiausias ne tik šio filmo, bet ir gyvenimo klausimas turėtų būti: priešintis ar pasiduoti? Būtent nuo to priklauso praeitis, dabartis ir ateitis.

Vienas iš A.Sokurovo viešnagės Lietuvoje leitmotyvų buvo Europos ateities klausimas. Šio filmo kūrėją imtis ir paskatino liūdna Europos istorija. Anot režisieriaus, pastaruosius 100 metų Europoje mažai gerų ir vilties teikiančių naujienų – tik kino išradimas buvo vilties teikiantis įvykis.

Be gyvenimo ir gyvybės klausimo, režisierius vardijo ir kitus jam svarbiausius klausimus: kokią kainą mokame už politiką ir ar turi politika moralinį veidą? Kokią nepriklausomybės, laisvės kaina? Kas sumokės už garbę, kiek ji kainuoja, kuo (pinigais, krauju ar dar kuo nors) mes pasiruošę už ją sumokėti?

Prie šių temų jis ėjo daugelį metų (prieš tai A.Sokurovas sukūrė keturių filmų ciklą – valdžios tetralogiją, kurios herojai ne tik XX a. diktatoriai, bet ir Johano Wolfgango Goethe's "Faustas"), bet jie vis dar lieka atviri.

A.Sokurovas Kaune pripažino, kad, kaip ir kiekvienas režisierius, jis neretai abejoja savo kūrybos rezultatu ir tikrai nemanąs, kad šis filmas yra idealus. Režisierius pabrėžė, kad kine didžiausias apribojimas yra laikas, ir nei jis, nei joks kitas kino kūrėjas neįveiks šios materijos. Be kita ko, režisierius visada rizikuoja, kad jo nesupras, nes ne visi žiūrovai turi atitinkamą istorinių ar humanitarinių žinių bagažą. Ir dabar dar nėra nė vieno, žinančio viską apie Antrąjį pasaulinį karą.

A.Sokurovas pasakojo, kad jo filmai auginami kaip medis. Pradedant nuo šaknų sistemos – esminių filmo minčių, iš kurių išauga daug šakų, bet svarbu šito medžio nepaversti gražiai apdailintu parko augalu. Jis nesilaiko įsikibęs scenarijaus, jei kyla noras pridėti papildomą liniją montuojant filmą – juk autoriniuose filmuose galutinis rezultatas dažnai būna nepanašus į scenarijų, nes kūrinys turi vystytis, plėtotis laisvai, pagal savus dėsnius.

Tautos ir individų užduotis

Pokalbis su režisieriumi "Romuvos" scenoje vis krypdavo į filosofinių moralinių klausimų svarstymą. Paklaustas apie blogio ir gėrio vaizdavimą kine, metras atsakė: "Gyvenime yra labai daug blogio, blogis gyvenime yra didžiulis, begalinis ir galutinis. Nežinau, kas taip sugalvojo – ponas Dievas ar gamta, tačiau viskas baigiasi žmogaus mirtimi. Ir tai yra nemaloniausias dalykas, kurį gali sužinoti apie savo gyvenimą. Blogis gyvenime yra toks stebėtinas, įvairus ir košmariškas, neapykantos prigimtis yra tokia gili ir stipri, kad netgi priartėti prie jos kinui neįmanoma ir nereikėtų, naudojantis kinu, suteikti jai galimybę gyventi dar kartą."

Tiek mene, tiek politikoje ir savo gyvenime A.Sokurovas visada pabrėžia humanitarinius principus. Pasak jo, svarbu atskirti išsilavinimo ir apsišvietimo sąvokas. Išsilavinimas suteikia supratimą apie tai, kas galima, o apsišvietimas – apie tai, ko nereikia daryti. Tad išsilavinimas be apsišvietimo yra beprasmis. Režisierius akcentavo, kad daugybė nacistų ir stalinistų buvo gana gerai išsilavinę, bet jie buvo neapsišvietę, t.y. nehumanitarai.

Pasak savo šalies ir pasaulio politiką atidžiai stebinčio menininko, kiekviena vyriausybė turėtų skirti finansavimą jaunimo sužmoginimui, neleisti jaunimui kristi į žvėriškumą, tamsybę ir neapsišvietimą, svarbiausia jos užduotis turėtų būti laikyti visuomenę civilizuotumo erdvėje, nes nė viena tauta neturi garantijos, kad ji netaps žvėrimi.

A.Sokurovo nuomone, tauta, valstybė, po 10–20 metų atsisukusi atgal ir neišvydusi nė vieno talentingo išskirtinio menininko, turi didžiulių bėdų. Režisierius vis dėlto išskyrė gydytojo ir mokytojo profesijas, jie negali save apginti nei nuo valdžios, nei nuo tautos abejingumo: "Nė viena tauta neturi leisti, kad jie būtų žeminami."

Neatsakyti klausimai

Svečio teigimu, norint pakeisti gana liūdną istorinę Europos praktiką, senajam žemynui šiandien reikia suprasti, kokias vertybes reikia ginti. Pasaulyje yra per didelė partinės praktikos įtaka savo tautai (kur kas didesnė už bet kokio Hitlerio ar Stalinio įtaką savo tautai). Nė vienas iš mūsų nežino ir nesupranta, kas vyksta politiniuose koridoriuose, nė vienas politikas, partija ar valdžia apie tai nekalba savo tautai. Niekas nežino ir nesupranta tikrųjų motyvų, telefonų pokalbių turinio, privačių susitikimų, juose dėliojamų pasjansų. Tačiau žmonėms svarbiausias yra karo ir taikos klausimas.

Jei valdžioje politikas, turintis humanitarinę sąmonę, šį klausimą jis spręs vienareikšmiškai – taika. Laisvė ir taika neturi savo kainos. Pasak A.Sokurovo, reikia išspręsti, kaip padaryti taip, kad nebūtų reikalo kariauti, ir čia jau nebetinka ankstesni sprendimai. Reikalingi nauji politiniai sprendimai, kuriems politinė Europos praktika nėra pasirengusi. Jo manymu, vienintelis įmanomas situacijos Europoje pakeitimo variantas – neutralių valstybių judėjimas, be to ateitis bus nulemta.

Režisieriaus klausimas, kodėl Lenkijai, Baltijos valstybėms nepatinka neutraliteto idėja, taip ir liko be tiesioginės diskusijos, o dalis žiūrovų į istoriškai skaudžią temą palietusius Rusijos kūrėjo žodžius reagavo išeidami iš salės.

Ne visi A.Sokurovo pastebėjimai Lietuvoje liko suprasti, kai kurie net kėlė nuostabą, bet, tiek žiūrovai, tiek moderatorius jų neperklausė ir neprašė patikslinti, o vietoj diskusijos pasirinko tylą.

Nenuilstantis žmogiškumo advokatas ir pacifistas A.Sokurovas tiek savo filmuose, tiek kalbėdamas viešai į pirmą vietą iškelia individo ir tautos laisvę. Vis dėlto dažnai laisvės, nepriklausomybės išsaugojimas neįmanomas nestojus į karą su savo engėju, jam nepasipriešinus. Apmaudžiausia, kad originalia kino estetika, ypatingu dėmesiu vaizdui, ekrano plokštumai išsiskiriantis kino kūrėjas, viešėdamas Lietuvoje, beveik nesulaukė klausimų apie savo profesijos ypatybes, kūrybinius ir estetinius principus.