Baigiamajame tradicijas kuriančio festivalio koncerte skambės koncertinė Laimio Vilkončiaus roko operos „Eglė“ versija, kviečianti klausytojus dar kartą prisiminti nemariąją mūsų tautos sakmę, kurios idėjos išlieka aktualios netgi šiais siautulingais permainų laikais.

Ne viena pasaulio tauta turi savo epą, kurio herojais pagrįstai didžiuojasi. Lietuvių atmintyje išlikęs archajiškiausias ir populiariausias kūrinys – liaudies pasaka „Eglė, žalčių karalienė“, kurios šaknys, manoma, siekia ikiindoeuropietiškuosius laikus.

Pasakos siužetą žino kiekvienas – tautosakoje yra išlikę daugiau kaip šimtas įvairių jos variantų, o turinys savo slėpiniais viliojo dešimtis lietuvių literatūros klasikų. 1976 m. šios pasakos siužeto ėmėsi poetas ir dramaturgas Sigitas Geda. Poetas ne tiek atpasakojo populiariosios pasakos turinį, kiek perkėlė jos filosofinę mintį į kosmopolitinį lygį, pabrėždamas žmonijos tarpusavio santykių problematiką. S.Gedos librete per Dangaus, Jūros ir Žemės stichijų susidūrimą išryškinamas baltiškųjų tautų išlikimo klausimas. Žalčio simbolis nutiesia tiltą per amžius iki senovės Egipto išminties dievybių. Bene aiškiausiai esminę libreto mintį atskleidžia epilogo eilutės: „Mes visi – indai, lietuviai, mes visi – prūsai, actekai, mes visi – visų rasių ir tikėjimų žmonės bei tautos, prisiminkime savo tėvus, senelius, prisiminkime protėvius, Paukščių Taką, iš kurio mes laimingai nukritom į šitą Žemę, prie šitos Jūros!“.

Nors S.Geda libretą parašė prieš daugiau nei keturis dešimtmečius, jo idėjos atspindi XXI a. pasaulio aktualijas, tarsi būtų rašytos šiandien. Roko opera skirta šių dienų klausytojui – pasakojimas bei jo muzikinė interpretacija pateikiama inovatyviai ir įdomiai. Kompozitorius L.Vilkončius taip prisimena įspūdingą „Eglės“ sukūrimo istoriją: „S.Geda iš karto mus pribloškė, perkeldamas tarsi į kitą pasaulį, kalbėjo apie lietuviškame Eglės epe užkoduotą konfliktą tarp Jūros ir Žemės gyventojų, vardino pagoniškų lietuvių deivių vardus. Jau po pirmojo susitikimo buvo aišku, kad galime tikėtis ne šiaip eiliuoto lietuviškos pasakos perkėlimo į teatro sceną, o gerokai platesnio žvilgsnio į visos žmonijos būties, išlikimo prasmės klausimus“.

Apibūdindamas veikalo muzikinę medžiagą dirigentas Gintaras Rinkevičius kalba: „Ilgus metus „Eglei“ rašyta L.Vilkončiaus muzika iš tiesų nepalieka abejingų – roko opera sulaukė didžiulio klausytojų susidomėjimo ir muzikos kritikų buvo įvertinta kaip vienas geriausių visų laikų šio žanro kūrinių Lietuvoje. „Eglės“ muzika neatitinka komerciniams kūriniams keliamų reikalavimų, tai daugiau filosofinis pasakojimas apie gyvenimiškus žmonių santykius, apie meilę ir neapykantą, apie gražiausius personažų jausmus ir išgyvenamas tragedijas.“

Šiam koncertui suburtos rinktinės Lietuvos atlikėjų pajėgos: gros G.Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dainuos Kauno valstybinis choras bei Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtiniai. Solo partijas atliks puikiai Lietuvos melomanams pažįstami vokalistai: Monika Pundziūtė, Jeronimas Milius, Vladas Bagdonas, Česlovas Gabalis, Raimundas Juzuitis bei Rafailas Karpis.

Baigdamas XXIII-iajį sezoną Pažaislio muzikos festivalis su klausytojais atsisveikina neilgam. Netruks prabėgti keletas šaltojo metų sezono mėnesių ir festivalis vėl naujai atgims jau dvidešimt ketvirtąjį kartą. Skambios L.Vilkončiaus muzikos akordais Pažaislio muzikos festivalis netaria „sudie“, o viltingai žvelgdamas į ateitį sveikina savo puikiąją publiką, ragindamas laukti kitų metų, kuomet ir vėl Lietuvos muzikinę padangę nutvieks žėruojanti Pažaislio muzikos festivalio aura.