Vilnius draugavo su Erfurtu. Jis sakė, kad nuvažiavo į Saugumą ir papasakojo, kad penkios mergaitės nori važiuoti į Erfurtą – tobulintis į kažkokius vasaros kursus. Taip mes ten ir išvažiavome – už savo lėšas, savo pinigus [...]. Ten reikėjo susimokėti už mokslą, gyvenimą, maitinimą. Bet aš tam žmogui be galo dėkinga, nes šešias vasaras buvo galimybė ten važiuoti.

O grįžusi aš rašiau ataskaitas, kaip mes tobulinomės Erfurte. Per metus laiko mes tą medžiagą įsisavindavome ir ėjome į priekį. Keitėsi mūsų kūnai, mūsų supratimas apie viską, keitėsi mūsų šokio estetika. Mes pradėjome formuoti savo programą, pastatymus.

1989 metais nuvažiavome į Taliną ir atstovavome Lietuvai, nors mes buvome mėgėjai. Taline vyko šiuolaikinės choreografijos festivalis. Iš Lietuvos nebuvo kam važiuoti. Mus ten nusiuntė Donaldas Trikulis, kuris dirbo Teatro sąjungoje ir buvo matęs mūsų pirmą festivalį, tai jis pasiūlė mums nuvažiuoti. Mes atstovavome Lietuvai, buvome tarp profesionalių teatrų – teatrų iš Estijos, Švedijos, Šveicarijos.

– Prieš 20 metų „Aura“ tapo profesionaliu kolektyvu, t. y. Kauno miesto šokio teatru. Kas tuomet pasikeitė? Ar jau buvo suformuota pilna trupė ir Jūs gaudavote atlyginimus? Ar tai buvo tam tikras postūmis?

– Tai, be abejo, buvo didžiulis postūmis. Ypač po Talino, kai apie mūsų pasirodymą buvo parašyta pirmuose Talino laikraščio puslapiuose, kai niekas netikėjo, kad buvo atvažiavę saviveiklininkai. Mes parodėme trijų dalių programą.

Ten lankėsi buvusi Operos ir baleto teatro šokėja Rūta Krugiškytė, tuo metu ji daug rašė. Ji buvo ten, pamatė mūsų pasirodymą ir buvo apstulbusi, nes net Vilniuje nežinojo, kas Kaune darosi. Ji po to daug kartų atvažiavo į Kauną, mes pradėjome vaikščioti po visas savivaldybes. Tai jau buvo laikas po nepriklausomybės.

Galų gale 1995 metais Tarybos nutarimu buvome įregistruoti, bet neturėjome patalpų. Lėšos buvo skirtos tokios nedidelės, kad tiesiog negalėjome mokėti net šokėjams. Tai buvo tik mano mažas atlyginimas ir akompaniatorės. Bet mes jau viena koja įžengėme į tą vežimą, kuris važiuoja su profesionalais. Kiekvienas metais dotacija didėjo, ir dabar tai tiesiog nesulyginama. […]

– O kiek dabar trupėje yra etatinių šokėjų?

– Mes turime 11 šokėjų etatų. Dar yra administracija, festivalio koordinatoriai ir viešieji ryšiai […]. Iš viso turime 20 etatų.

– Papasakokite apie tuos pokyčius. Pati paminėjote, kad antrus metus trupė yra tarptautinė. Pažiūrėjau net ir Jūsų spektaklius, iš tikrųjų – tik vienas–du šokėjai yra lietuviai. Kas atsitiko? Kodėl tokia situacija? Ar Lietuvoje nėra šokėjų? Kodėl trupė – tarptautinė?

– Visi šokėjai iki praeitų metų buvo užauginti „Auroje“. Tai – žmonės atėję iš niekur, ir jie visą laiką buvo auginami. Kelios mergaitės buvo atėję iš Kauno choreografijos mokyklos, bet vis tiek jie tik atėję iš karto negali lipti į sceną. Jie tiesiog turi pabūti mano priežiūroje.

Kartais klausiama, kodėl „Aura“ šoka skirtingų choreografų skirtingas choreografijas, bet šoka „auriškai“. Gal todėl, kad tai yra vadovo įtaka, to žmogaus, kuris prižiūri teatrą, kuris stato spektaklius ir kuris mato viziją, kaip teatras turi atrodyti, kokią energetiką nuo scenos jis turi skleisti. „Aura“ visada buvo kokybės ženklas – šoko „Auroje“ arba lankė „Aurą“. Ir dabar geriausi laisvai samdomi Lietuvos šokėjai, ypač vaikinai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis (vienas lankęs „Aurą“ dešimt metų, kitas – šešerius metus), yra geriausi Lietuvoje šokėjai.

– Bet jie yra laisvai samdomi, o Jūsų etatiniai šokėjai yra užsienio šokėjai?

– Taip, jie išėjo dirbti kaip laisvai samdomi šokėjai. Suprantu, kad jie užaugo, taip, kaip vaikas šeimoje užauga, viską paima ir nori kurti kažką savo.

Kitas dalykas yra tas, kad šokėjų trūksta. Vyksta įvairūs projektai, visi kviečiami dalyvauti. O tas etatinis šokėjas turi kiekvieną dieną eiti pas mus į darbą ir nuo 10 val. dirbti, repetuoti. Jis negali būti laisvas ir pasirašyti dirbti su visais.

– O kaip užsienio šokėjai pas Jus sutinka dirbti už 500 eurų?

– […] Italijoje šokėjai gauna 1000 eurų, bet santykis tarp to, kiek ten kainuoja išsinuomoti butą ar kambarį ir kiek – čia, visų kitų paslaugų, maisto kainų, išeina visiškai tas pats. Pragyventi įmanoma. Ir dar prie buto nuomos pridedame 60 eurų, kad būtų lengviau. […]

Kai mes paskelbėme tarptautinę šokėjų paiešką […], gavome begalę gyvenimo aprašymų. Atsirinkę šokėjus pagal gyvenimo aprašymus, paprašome, kad jie atvažiuotų. Jie atvažiuoja tik pasirodyti ir pasibando mūsų repertuarą.

Mane nustebino, kad jie žino mūsų repertuarą, viską, kas įdėta į „Youtube“ ar „Vimeo“, visas ištraukas iš spektaklių jie yra matę. Jie pasiskaitę, jie žino ir jiems tai yra įdomu. Jie šokę įvairiausiose trupėse, pabaigę labai geras mokyklas. Ir jie sako – taip, mes norime čia būti.

Man buvo sunku atsirinkti. Praeitą rudenį aš iš penkių stiprių merginų turėjau atsirinkti vieną. Tragedija, kaip tai buvo sunku.

– Kaip Jūs formuojate repertuarą? Kas Jums yra svarbiausia? Kaip atsirenkate choreografus? Pasižiūrėjau sąrašą – bent jau Jūsų internetinėje svetainėje yra 37 spektakliai. Papasakokite, kaip Jūs šiandien kuriate teatro kontekstą?

– Kuriame įvairiai. […] Kiekvienas kūrėjas turi idėją arba muziką, kuri jam patinka, arba pasiūlymą, ateinantį iš išorės. Paskutinis pavyzdys – „Padaryk iš manęs jungiklį“. Tai atėjo iš kompozitoriaus Antano Jesenkos. Jis yra elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalio „Jauna muzika“ vadovas. Buvo kilusi idėja panaudoti Kauno kūrėjų sukurtą naują aparatuką, į kurį įrašoma įvairi muzika. Nuo judesio manipuliacijos erdvėje jis leidžia garsą. Tas bendradarbiavimas išsivystė į spektaklį.

Tada galvoju – gerai, turime tokį aparatuką, bet ką mes su juo darome? Kokią idėją mes naešame? Ir taip po truputį atrandi. Kai užsikabini už siūlo galo, prasideda vyniojimas, ir tada jau yra lengviau. Sunkiausia atrasti tą siūlo galą, kas tai yra. Būtent tas aparatukas man buvo jėga: ar žmogus įgauna jėgą, ar visuomenė, kuri gali manipuliuoti. Ir kaip aš su ja elgiuosi, kaip ją panaudoju, kaip ji keičia mane. Jėga – daugiaprasmiška. Aš galiu būti valdžios atstovas, kaip tuomet aš, turėdamas tokią jėgą, elgiuosi – galiu manipuliuoti kitais. […] Pabaigoje ta jėga yra kaip viltis. Vis tiek yra viltis, kaip ten bebūtų, turime turėti viltį [...]. Žodžiu, spektaklyje yra daug temų.

– Sakykite, o kaip žiūrovui pagauti tą siūlo galą? Štai Jūs minėjote įvairias temas ir šių spektaklių aprašymuose kalbate apie lytiškumą, vienatvę, socialines problemas. Tačiau, žiūrint į tokį ganėtinai abstraktų meną, kaip šokis, turbūt ne visada paprasta rasti tą siūlo galą ir suvokti akcentus, kuriuos sudeda choreografai ir šokėjai. Tai ar duotumėte patarimą žiūrovams, kaip ateiti pasiruošus į šiuolaikinio šokio spektaklį?

– Na, šiuolaikinis žiūrovas yra aktyvus žiūrovas, ir aš labai džiaugiuosi, kad tiek festivalis, tiek „Aura“ turi žiūrovą, kuris yra visuomenės žiedas. Tai yra žmonės, kurie ir patys kuria, kurie ieško naujovių, kurie mąsto, kurie tobulėja per meną, todėl jie lanko parodas, koncertus, teatrą. Jie mąsto teatre, jie nelaukia, atsisėdę į kėdes, kol juos kas nors palinksmins. Žiūrovas ateina galbūt su savo klausimais ir tuose spektakliuose randa atsakymus. Arba jam iškyla klausimų ir jis apie tai mąsto, tie klausimai galbūt keičia jo požiūrį į daugelį dalykų.

Paprastai kūrėjai parašo trumpą anotaciją, kad pastumtų žiūrovą į kelią, kuriuo pradėjo eiti kūrėjai, kurdami spektaklį. Jis gali, paskaitęs tuos kelis sakinius, nukreipti savo mintį, bežiūrėdamas atrasti ir skaityti tuos vaizdinius, simbolius, kompozicijas. Bet kiekvienas perskaito savaip – pagal savo išprusimo, jautrumo lygį, pagal savo gyvenimišką patirtį, pagal daugelį dalykų, nes ir kiekvienas žiūrovas yra labai skirtingas.

– 1989 metais Jūs surengėte pirmą festivalį. Taigi „Aura“, jau pati eidama nauju keliu, sumanė, kad reikia iš užsienio pasikviesti įvairių eksperimentinių grupių. Kaip kilo tokia idėja? Kas Jums buvo svarbu? Ką Jūs norėjote pasikviesti? Ir ką Jūs dabar norite pasikviesti?

– Prieš pat nepriklausomybę arba ant tos ribos, kai jau viskas virpėjo, buvo informacijos stygius. Kaip minėjau, mes jau buvome išvažiavę ir susipažinę su kitais šokėjais, kai dalyvavome Talino festivalyje.

Bet pati pradžia buvo, kai sutikau gerbiamus Norvaišas. Jie turėjo Krokuvos šiuolaikinio baleto trupės kontaktus. Jie pasiūlė sukontaktuoti su jais. Tada atėjo mintis juos čia pasikviesti. 1988 metais surengėme jungtinį koncertą su tais, kurie panašiai šoka.