Šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ žiūrovai yra mąstantys, kuriantys ir naujovių ieškantys žmonės, kurie, susėdę salėje, nelaukia, kol juos kas palinksmins. Taip teigia šio teatro meno vadovė, choreografė Birutė Letukaitė, pristatanti jau 25 kart ą vykstantį tarptautinį šokio festivalį „Aura“.

„Šiuolaikinis žiūrovas yra aktyvus žiūrovas, ir aš labai džiaugiuosi, kad tiek festivalis, tiek „Aura“ turi žiūrovą, kuris yra visuomenės žiedas. […] Žiūrovas ateina galbūt su savo klausimais ir tuose spektakliuose randa atsakymus. Arba jam iškyla klausimų ir jis apie tai mąsto, tie klausimai galbūt keičia jo požiūrį į daugelį dalykų“, – interviu LRT TELEVIZIJOS laidai „Naktinis ekspresas“ sako B. Letukaitė.

Šokio teatro „Aura“ meno vadovės teigimu, ją pačią, kaip žiūrovę, vis dar maloniai nustebina kai kurie šokio spektakliai, o vienas paskutinių choreografės atradimų buvo vasarą išvystas naujasis Italijos šokis, šiemet dominuojantis ir tarptautinio šokio festivalio „Aura“ programoje.

„Buvau visiškai pritrenkta po paskutinio spektaklio, kuriame šoka Chiara Bersani, puiki atlikėja, suaugusi moteris, kuri iš prigimties yra labai mažo ūgio. [...] pirmą kartą pamačiau tikrą meno kūrinį, kur jos specifinis kūniškumas panaudojamas kaip privalumas, kaip meno kūrinys. [...] Po to iš karto ėjau pas organizatorius ir sakiau – nusprendžiau pristatyti jūsų šokį Lietuvoje“, – pasakoja B. Letukaitė.

– Šie metai Jums yra neeiliniai – daugybė jubiliejų: šokio teatrui „Aura“, skaičiuojant nuo pačių pirmų repeticijų, – jau apie 30 metų ir jubiliejinis festivalis – 25-tas. Taigi noriu paklausti, kaip prasidėjo jubiliejiniai metai? Kaip Jūs patys jaučiatės? Ir kokia šiandien situacija?

– Na, situacija labai įtempta. Pradėjome dirbti po atostogų, kai visi teatrai dar atostogavo. Liepos 13 dieną turėjome suformuoti trupę, nes jau antrą sezoną „Aura“ – tarptautinė trupė. Rengėme atrankas, žmonės atvažiavo iš įvairių šalių, suformavome trupę ir kibome į darbus. Turėjome įvairiausių pasirodymų, parodų, atidarymų […].

– Norėčiau pradėti nuo istorijos. „Auros“ istorija yra tikrai labai įdomi. Ir pirmiausia įdomi Jūsų, kaip choreografės ir šokėjos, istorija. Kaune 1980 metais, kai įkūrėte pirmą šiuolaikinio šokio studiją, gyvavo Kiros Daujotaitės išraiškos šokio kolektyvas „Sonata“, kur Jūs buvote šokėja. Noriu paklausti, kas paskatino išeiti iš tos trupės ir kurti kažką savo? Ar tai buvo tiesiog naujų vėjų, modernesnių formų paieškos?

– Na, gal tai buvo visa eilė įvairiausių aplinkybių. […] Aš atėjau į „Sonatą“ po meninės gimnastikos, kai man buvo 16 metų. Atėjau, pamačiusi jų koncertą Muzikiniame teatre. Tada jie šventė dvidešimtmetį. Galiu pasakyti, kad, atėjus iš kito pasaulio, iš sporto pasaulio, man šis koncertas visiškai nepatiko. Man jis buvo per lėtas.

– Ar tai jau buvo modernus šokis?

– Ne, nebuvo jokio modernaus šokio. Tai buvo taip vadinamasis išraiškos šokis: basos merginos, apsirengusios graikiškomis tunikomis, fortepijoninė muzika – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Johannas Sebastianas Bachas... Ir aš, tuo metu būdama 16 metų, žvelgiau į tai kaip paauglė, atėjusi iš sporto pasaulio. Tai man buvo per lėta, neįdomu, nebuvo jokios ekspresijos.

– O kodėl tada atėjote šokti?

– Buvau aktyvi, nuo pat vaikystės visur aktyviai dalyvavau. Jei tik į mokyklą ateidavo užrašyti į būrelius, aš visur eidavau. Po gimnastikos tai buvo dėsninga. Draugė pastūmėjo – eik ten, ten bus gerai. Kai pradedi, viskas yra nauja, nieko nežinai, bet po truputį, po truputį… Ir po truputį praėjo dešimt metų. Iš viso ten praleidau 12 metų.

Per laiką viskas keičiasi: kai išaugi kolektyvo rėmus, įsisavini tai, kas ten duodama, norisi daugiau. Ir galbūt man norėjosi daugiau. Aš iš savęs pradėjau reikalauti daugiau, nei iš mūsų reikalavo vadovė.

Taigi mes, kelios entuziastingos mergaitės, susirinkdavome vasarą, kai salė būdavo tuščia, ir mankštindavome savo kūnus, net nežinodamos, kaip. Bet stengdavomės daugiau tampyti kojas, kad jos kiltų aukščiau.

– O ar matėte kokių nors pavyzdžių?

– Pavyzdžių nebuvo. Vienintelis pavyzdys buvo Chose Limono trupė. Vadovė išgirdo per Amerikos radiją, kad Maskvoje koncertuoja Chose Limono trupė, kurią ji žinojo kaip moderniojo šokio trupę. Modernusis šokis ir visos pagrindinės jo technikos susiformavo Amerikoje. Taigi ji išgirdo, kad ši trupė atvažiuoja į Maskvą ir koncertuoja.

Kitą dieną mes, dešimt merginų, sėdome į traukinį ir išvažiavome į Maskvą, turėdamos raštą iš buvusių Profsąjungų kultūros rūmų, kur bazavosi „Sonata“, kad tai – vienintelis Tarybų Sąjungoje išraiškos šokio kolektyvas. Kai atvažiavome ir susiradome Centrinę koncertų salę prie „Rosijos“ viešbučio (dabar ji nugriauta, o tada buvo didžiausia salė), bilietai buvo išparduoti. Bet su tuo raštu gavome bilietus į tris spektaklius, tris vakarus. Man iki šiol atrodo, kad tai mačiau vakar – jie paliko tokį didelį įspūdį! Man jie atrodė kaip dievai scenoje. […] Na, man baisiai patiko.

Tai mums padarė įtaką ir grįžusios statėme šokį pagal kompozitoriaus Aleksandro Skriabino preliudus ir dailininkės Jadvygos Lengvinaitės paveikslų ciklą. Pamačiau, kas tai yra, bet nesuvokiau iki tol, kol su K. Daujotaite nenuvažiavau į Dresdeną, Gretos Palucca vardo šokio mokyklą. Tuo metu ji jau buvo paversta baleto mokykla, nes [...] po karo Rytų Europoje visos to meto laisvojo šokio mokyklos buvo paverstos baleto mokyklomis. Bet kadangi G. Palucca buvo labai įžymi asmenybė, jai buvo leista ten dėstyti. Ji vedė pamokas ir tarptautinius vasaros šokių kursus. Ten pamatėme technikas, supratome, kur nuėjo pasaulis, kad jis šoka kitaip, negu mes šokame Kaune. Tai buvo didžiulis, pritrenkiantis įspūdis ir suvokimas, kad galima šokti be muzikos.

– Tai jūs, kelios mergaitės, 1980 metais susiburiate ir sugalvojate, kad irgi norite kažką daryti kitaip. Kaip viskas vyko? Kaunas juk buvo šokio centras. Juk ten buvo Modrio Tenisono pantomimos trupė, K. Daujotaitės trupė. Vadinasi, mieste buvo šokio kontekstas. Kaip vyko ta pradžia? Jūs, matydamos atsitiktinius pavyzdžius, vijotės pasaulį?

– Mes nesilygiavome, tiesiog norėjome daugiau. […] Buvo vasara, paprašėme, kad mus įleistų į salę (dabar tai – Girstučio salė). Galvojau, kad padarysime kažką kitaip negu „Sonatoje“. Bet sykiu maniau – būsiu čia, bet vis tiek bėgsiu ir ten.

Žinoma, prasidėjo ruduo, miestas – mažas, ­­iškart pasklido žinios, kad susikūrė kažkas naujo. Kelerius metus nežengiau to žingsnio – nepasakiau vadovei apie savarankiškus bandymus. Buvo gėda nueiti ir pasakyti, kad aš kažką darau pati. Tai kentėjau dvejus metus, o paskui, po dvejų metų, nuėjau pas ją į svečius ir su ašaromis atsiprašinėjau. Pirmas mūsų koncertas, nuo kurio skaičiuojame savarankiškus savo žingsnius, buvo 1982 metais.

– Koks tai buvo koncertas ar spektaklis?

– Tai buvo miniatiūrų vakaras, taip jį pavadinome. Atnaujinome kelis K. Daujotaitės statytus šokio numerius, taip pat pastatėme kažką savo pagal kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus vargonų muziką, M. K. Čiurlionio muziką. Ir pakvietėme ją į koncertą. Tą vakarą paskyriau jai, tai buvo jai dedikuotas vakaras. Tai buvo lyg ir susitaikymas.

– O kaip Jūs paskui gyvenote, ar pavyko rasti šokėjų? Vis tiek tai turbūt nebuvo taip lengva – juk šiuolaikinis šokis nebuvo populiarus. Kaip trupė vystėsi iki šių dienų?

– Šiuolaikinio šokio išvis nebuvo. Pirmais metais trupėje buvo tos merginos, kurios kažkada buvo lankiusios „Sonatą“, jos pradžioje sudarė branduolį. Po to praėjo metai, kai kurios buvo vienuoliktoje, kai kurios – dvyliktoje klasėje, įstojo į universitetus. Kitų metų rudenį mes išvis likome trys. Tai ką daryti? Nėra žmonių. Taigi nuėjome į mokyklas ir ant skelbimo lentų pakabinome skelbimukus: „Modernaus šokio grupė ieško šokėjų.“

– Ar jų atsirado?

– Taip, jų atėjo iš tų mokyklų, ir viskas. Aš buvau tokia pati, mano žinios buvo tokios pačios, gal tik tas troškimas kažką daryti buvo didesnis. Mes patys visko ieškojome, patys augome, visi tie šokėjai buvo užauginti.

Nežinau, kada, bet Kaune atsidarė choreografijos mokykla, kuriai dabar vadovauja buvusi „Auros“ šokėja Lina Pochvalina-Navardauskienė. Vilniuje irgi tik prieš trejus–ketverius metus buvusi „Auros“ šokėja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė pradėjo vadovauti Baleto skyriui, jos iniciatyva ten buvo atidarytas Šiuolaikinio šokio skyrius.

O tada šokėjų niekas neruošė, iš viso nebuvo nieko. Viskas buvo daroma tuščioje vietoje. Ir didžiausia paskata buvo Dresdeno vasaros šokio kursai, į kuriuos išvažiuoti dar iki nepriklausomybės buvo tiesiog neįmanoma. Bet vėlgi, jei labai nori, atsiranda galimybių, atrodo, kad likimas tau padeda.

Važiavau į Lietuvos TSR kultūros ministeriją, kur tuometinis kultūros ministro pavaduotojas Dainius Trinkūnas, pamatęs mano išprotėjusias akis, sugalvojo būdą, kaip nuvažiuoti į Dresdeną.