Tarp kitų renginių vyko kultūrine ir menine prasme itin vertingas projektas, reikšmingai įsiliejęs į KMM skirtų renginių ciklą. Šis projektas apėmė dvylikos įvairių kartų menininkų – Rimanto Dichavičiaus, Stasio Eidrigevičiaus, Jono Gasiūno, Dainiaus Liškevičiaus, Evaldo Pauzos, Juozo Statkevičiaus, Dariaus Mikšio, Židrijos Janušaitės, Remigijaus Sederevičiaus, Felikso Jakubausko, Eimučio Markūno, Eglės Ridikaitės – kūrybą.

Šie menininkai XX a. 6–9 dešimtmečiais Pelėdų kalne mokėsi meno paslapčių. Tiesa, visiems tai buvo tik pirmoji stotelė prieš tolesnes, dar gilesnes meno studijas, tačiau dienos, kurias būsimieji kūrėjai praleido Kaune, daugeliui įsiminė kaip neįkainojamas ir nepamirštamas susitikimas su pirmaisiais dailininkais, dėstytojais, meno esmės pažinimu, kūrybine aplinka, kurios nepajėgė sunaikinti netgi ilgi sovietmečio metai.

Eimutis Markūnas.

12 parodų

Pastaraisiais metais Kauno kolegijos studentai ir Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijos svečiai galėjo pamatyti dvylika labai originalių, žinomų menininkų parodų, kurių autoriai atskleidė šiandien juos dominančias temas, savostilistinį braižą, kūrybos lauką, naudojamas meno raiškos priemones.

Ekspozicijose demonstruoti tapybos, skulptūros, grafikos, mados, keramikos, konceptualiojo meno darbai ne tik puikiai atskleidė autorių meninius interesus, bet ir jų asmenybes, o šilti parodų atidarymo vakarai leido atgaivinti daugybę įdomių prisiminimų, kolegoms ir studentams suteikė daug žinių, susietų su įvairių etapų Pelėdų kalno istorija.

Prisimintos Pelėdų kalne veikusios mokyklos: Kauno taikomosios dailės vidurinė mokykla, S. Žuko taikomosios dailės technikumas, Aukštesnioji meno mokykla ir kt., buvusios specialybės, dėstę pedagogai...

Dainius Liškevičius.

24 prisilietimai

Parodų atidarymo sudedamąja dalimi tapo savotiškas prisilietimas – prisistatančio menininko delnų įspaudo ėmimas. Išsaugoti dailininko rankų delnus stiklo medžiagoje – puiki idėja, kuri virto stiklo meno paroda „12 susitikimų, 24 prisilietimai“, šiuo metu eksponuojama Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijoje.

Menų akademijos vadovo Luko Alsio kuruojamoje parodoje demonstruojama visų minėtų dvylikos garsių kūrėjų rankų stiklo atspaudai. Stiklas – kieta, tvari, bet kartu ir trapi, jautri medžiaga. Viena vertus, savo prigimtimi objektui ji užtikrina ilgaamžiškumą, kurį galime susieti su menininko kūrybos svarba, amžinumu. Antra vertus, stiklo skaidrumas, grakštumas dera su pačios kūrybos a priori jautrumu, kartais ir pažeidžiamumu. Tokios simbolinės prasmės kyla kalbant apie menininko ir stiklo medžiagos santykį.

Dvylikos menininkų stiklo rankų 24 delnų įspaudų ciklą „Prisilietimai“ kūrė Menų akademijos Objektinio meno studijų programos koordinatorė, dėstytoja Sigita Grabliauskaitė. Pati dailininkė Pelėdų kalne dėstyti pradėjo nuo 1985 m., į tuometinį S. Žuko taikomosios dailės technikumą atėjo gavusi paskyrimą iš karto po Vilniaus dailės akademijos baigimo ir stiklo meno paslaptis studentams čia perteikia iki šiol.

S. Grabliauskaitė pati ne kartą yra rengusi asmenines autorines parodas, kurių pagrindine tema pasirinkdavo savo kaip menininkės arba jai artimų šeimos žmonių portreto ar rankos motyvą. Todėl dar prieš šį projektą jai buvo gerai žinomas pačios technologijos – delno įspaudo darymo ir skulptūrinio gaminimo ir įgyvendinimo stiklo medžiagoje – procesas. Nors S. Grabliauskaitei netrūko patirties, menininkų delnų įspaudų atlikimas buvo gana sudėtingas, su pertraukomis darbas tęsėsi visus metus, t. y. tol, kol tęsėsi parodų ciklas.

Evaldas Pauza.

Kaipgi gimė stiklo delnai?

Tai kaipgi gimė stiklo delnai? Pirmiausia dailininkei reikėjo paruošti įspaudui pagaminti tinkamą masę, sumaišant ją iš gipso, kaolino, kvarcinio smėlio ir vandens. Ši masė greitai sustingsta, tad buvo privalu greitai kviestis menininką, kad jis įspaustų abiejų rankų delnus. Tai parodos atidarymo šurmulyje (kai ir vyko šios atraktyvios viešos akcijos) nebuvo lengva.

Vėliau laukė daug kruopščių procedūrų: dešinės ir kairės rankų delnų įspaudo atvėrimas, reikalingų matmenų stiklo ruošinių talpinimas į paruoštą formą, manufaktūrinis moliravimas (unikalus stiklo klampinimas vienkartinėse formose) stiklo klampinimo krosnyje, archeologiškai kruopštus stiklo objektų išvalymas ar „išvadavimas“ iš vienkartinių formų, sterilus nuvalymas nuo apnašų, šaltas stiklo apdirbimas graviruojant ir šlifuojant ir t. t.

Šios procedūros atskleidė puikų S. Grabliauskaitės kaip stiklo dailininkės technologinį įdirbį, nes rezultatas stulbina. Lankydamiesi šiuo metu Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijoje veikiančioje parodoje ir stebėdami čia eksponuojamas rankas jose nematome absoliučiai jokio storasienių stiklo atliejų broko ar defektų. Atvirkščiai: stebime smulkiausias menininkų delnų ir pirštų gyvenimo pažymėtas linijas, raukšles, autentiškus kiekvieno kūrėjo linijų griovelius, pirštų galiukų lašelius, saulytes. Visa tai chiromantui neabejotinai atskleistų žmogaus kaip menininko simbolius – gyvenimo ar meilės linijas, laimės, kūrybiškumo ženklus, o paprastam stebėtojui parodo rankų delnų autentiškumą, detalių grožį, vizualinį išskirtinumą, fotogeniškumą.

Stikle puikiai atsispindi žmogaus rankos siluetai, formos, pirštų linkiai, sąnariai, kontūrai, net judesys. Įdomu stebėti ir palyginti šiuos dalykus – juk rankos, kaip ir veidas, yra esminga žmogaus tapatybės dalis. Vienos rankos monumentalesnės, kitos rafinuotesnės, lanksčių siluetų. Jos atskleidžia menininko charakterį, padeda pažinti jį per delną, sufleruoja amžių, charakterio ekspresiją, kūrybiškumą, jautrumą.

S. Grabliauskaitė teigia, kad dirbdama taip susigyveno su dvylika kūrėjų, kad tik pažvelgusi į rankas jau žino, kuriam iš menininkų jos priklauso. Žinoma, rankos įspaudimas į paruoštą masę iš dalies suformavo baigtinę rankų kompoziciją, bet kiti aptarti niuansai išryškėjo stiklo dailininkei kuriant.

Juozas Statkevičius.

Atversta knyga

Visi 24 rankų delnai pagaminti iš nepaprastai gražaus, prabangaus čekiško optinio stiklo. Juos S. Grabliauskaitė talpino ant dviejų pagrindų, vaizduojančių menininko atverstos knygos istoriją, norėdama perteikti atviro kūrybinei bendruomenei žmogaus idėją.

Toks rankų postamento pasirinkimas sugalvotas, kaip teigia pati autorė, ne tik įgyvendinant sumanymą, bet ir siekiant praktiškumo – stačiakampis knygos formos pagrindas yra estetiškas, optiškai paveikus, tinkamas objektui eksponuoti tiek gulsčiomis, tiek ir statmenai (nelygu, kokios kūrinio demonstravimo galimybės). Pats stiklo luitas tinkamas demonstruoti įvairius objektus. Autorės išgręžioti ir stiklu užpildyti knygos „puslapio akcentėliai – rasos lašelio formos“ padėjo suvienodinti visą ciklą, sustiprino rankos prisilietimo prie knygos pagrindo efektą.

Rankos ir jų postamentai sveria apie 3,5–4 kg ir yra stabilūs, todėl ateityje jie gali tapti patikimais muziejaus ar galerijos eksponatais, o objektus galima integruoti į metalo rėmus arba eksponuoti kaip vienalyčius stiklo kūrinius.

Kas? Paroda „12 susitikimų, 24 prisilietimai“ (kuratorius Kauno kolegijos Menų akademijos vadovas Lukas Alsys).

Kur?  „Pelėdų kalno“ galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).

Kada? Veikia iki sausio 4 d. Parodos lankymas: I–VII nuo 10 iki 18 val.