Paaiškėjo, kad šunims išsivystė antakių raumenys, panašūs į žmonių, leidžiantys demonstruoti minas, sutirpdančias mūsų širdis, sakoma naujoje studijoje, pirmadienį paskelbtoje žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS).

Ši išvada grindžiama tyrimais, įskaitant kritusių naminių šunų skrodimus ir lyginimus su vilkais, mūsų geriausių keturkojų draugų laukiniais pirmtakais, kurių evoliucijos šakos atsiskyrė maždaug prieš 33 tūkst. metų.

Atskira studijos dalimi tapo mokslininkų nufilmuotos dviejų minučių trukmės sąveikos tarp šunų ir jiems nepažįstamo žmogaus. Vėliau toks pats eksperimentas buvo pakartotas su vilkais – tokiu būdu mėginta nustatyti, kaip gyvūnai naudoja specifinius raumenis aplink akis, leidžiančius pakelti antakius.

Akys atrodo didesnės, panašios į žmonių kūdikių.

Tyrėjai nustatė, kad naminiai šunys visuomet turi du gerai susiformavusius šios srities raumenis, nebūdingus vilkams. Be to, žvelgiant į žmogų tik šunų antakiai pasižymėjo išraiškingais judesiais.

„Dėl to akys atrodo didesnės, panašios į žmonių kūdikių“, – naujienų agentūrai sakė Pitsberge veikiančio Duquesne'o (Djukeino) universiteto profesorė Anne Burrows (En Burouz), viena iš studijos autorių.

„Žmonėms tai sukelia globos reakciją“, – pridūrė ji.

Kadangi šie raumenys gerai išsivystę tik šunims, bet ne vilkams, „tai mums sako, kad šie raumenys ir jų funkcija yra atrinkti“ žmonių, aiškino tyrėja.

Tyrimui vadovavo Portsmuto universitete dirbanti Juliane Kaminski (Džulian Kaminski), joje taip pat dalyvavo mokslininkai iš Howardo (Hovardo) universiteto Vašingtone ir Šiaurės Karolinos valstijos universiteto.

Jis pratęsė ankstesnius darbus, įskaitant 2015 metais paskelbtą grupės japonų tyrėjų straipsnį, pademonstravusį, kad žmonėms ir jų augintiniams šunims žvelgiant vieniems į kitus abiem pusėms išsiskiria oksitocino. Toks pats vadinamojo meilės hormono pliūpsnis būdingas žmonių motinų ir vaikų sąveikai.

Tačiau naujausias tyrimas gali paaiškinti, kaip šunims pavyksta patraukti mūsų dėmesį.

Straipsnyje taip pat pateikiami du alternatyvūs paaiškinimai. Vienas iš jų – kad antakių judesiai gali būti reikšmingi žmonių ir šunų tarpusavio ryšiui „ne vien dėl to, kad jie gali iššaukti globos reakciją, bet ir dėl to, kad jie galimai atlieka vaidmenį šunų ir žmonių bendravimo sąveikoje“.

Žmonės bendraudami su kitais žmonėmis yra linkę atkreipti dėmesį į veido viršutinę dalį. Tikėtina, kad šunys irgi reagavo į šią dinamiką.

Paskutinės straipsnyje pateikiama prielaida – kad itin išraiškingi antakių judesiai atidengia šunų akių baltą odeną, būdingą ir žmonėms, tad pastariesiems ši ypatybė gali atrodyti patraukli. Kitų primatų odena yra tamsi, kad jų akys būtų mažiau pastebimos.

Senovinės veislės ir kambariniai šuneliai

Įdomu, kad atlikus vieno Sibiro haskio skrodimą buvo nustatyta, kad jam nebūdingas vienas iš dviejų raumenų, kuriais pasižymi kitos šalies veislės. Šis raumuo traukia akies kampą ausies link.

Tikėtina, kad haskiai yra senovinė šunų veislė, galbūt geriausiai demonstruojanti, kaip galėjo atrodyti šunų ir vilkų jungiamoji grandis.

E. Burrows sakė, kad didžiausias naujosios studijos trūkumas – jog ji yra pagrįsta nedaugeliu gyvūnų skrodimų, nes mokslininkams pavyko gauti tik keturis kritusius laukinius vilkus ir šešis naminius šunis. Taigi, šios srities tyrimai dar galėtų būti toliau plėtojami.

„Taip pat gilinsimės į įdomią variaciją, kurią stebėjome haskių atveju, – nurodė ji. – Taigi, norėtume patyrinėti kitas senovines veisles, tokias kaip malamutai, samojedai, ir palyginti su nykštukinėmis bendringosiomis veislėmis, pavyzdžiui, čihuahua ir Jorkšyro terjerai.“

Šie tyrimai taip pat galėtų išplėsti įtraukiant kitų rūšių gyvūnus, su kuriais žmonės palaikydavo glaudžius ryšius, įskaitant arklius, kuriems atrodo būdingi panašūs akių judesiai, ir kates.