Vasario 2-oji – Pasaulinė pelkių diena. Kuo jos tokios vertingos, kad net sulaukė atskiro minėjimo?

Paskelbus, jog Žuvinto biosferos rezervatas įtrauktas į „UNESCO“ rezervatų sąrašus, komentaruose buvo nuomonių: „Pelkė kaip pelkė. Kam apskritai ją saugoti?“ Iš tiesų – kam? Nei gražu pažiūrėti, nei drąsiai pasivaikščiosi – dar priburbuliuosi. Apie pelkių vertę bei situaciją Lietuvoje kalbamės su aplinkosaugininkais bei gamtininkais.

Mūsų krašte pasaulinės reikšmės saugomomis šlapžemėmis paskelbtos penkios vietovės: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto gamtiniai rezervatai ir Nemuno deltos regioninis parkas. 

„Šiuose rezervatuose saugomi vieni didžiausių natūralių pelkinių masyvų Lietuvoje, kurie santykinai mažai paveikti žmogaus veiklos. Todėl, juose susiformavusi unikali pelkinė biologinė įvairovė ir kraštovaizdis. Šios teritorijos yra saugomos tarptautiniu lygmeniu (pagal Ramsaro konvenciją)“, - aiškino Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyr. specialistė Ingrida Mickevičienė. 
Kodėl pelkėms skirta būtent vasario 2-oji? 1971-aisiais šią dieną Irano mieste Ramsare buvo pasirašyta tarptautinė pelkių konvencija, skirta gamtos apsaugai ir protingam gamtinių išteklių naudojimui. Sutrumpintai ji vadinama tiesiog Ramsaro konvencija. Konvencijos tikslas – išsaugoti svarbiausias Žemės šlapynes (pelkes,ežerynus, upių deltas, lagūnas, maršas ir kt.), kurios turi įtakos vietovės ekosistemai, klimatui, gyvenamosioms sąlygoms.

Ledynas ir jo palikimas

Pelkės užima daugiau kaip 6 procentus mūsų šalies ploto. Dešimtis tūkstančių metų besiformuodamos jos sukaupė ir iki šiol saugo milžiniškus kiekius energijos. 

Lietuvos gamtos fondo vykdantysis direktorius Nerijus Zableckis teigia, jog pelkės yra natūrali mūsų kraštovaizdžio dalis bei ledyno palikimas. O ledynas, kartu su pelkėmis paliko ir gausybę sparnuočių bei augalų rūšių, kurios išnykus pelkėms tiesiog neturėtų kur gyventi. 

„Pelkėse paukščiai randa tokias pernykštes sąlygas. Pati pelkė taip pat yra vertybė. Aukštapelkė, pavyzdžiui, yra buveinės tipas, saugomas Europos Sąjungoje. Čia gyvena griciukai, stulgiai, kuolingos, perkūno oželiai – gausybė nykstančių paukščių“, - vardijo Lietuvos gamtos fondo direktorius.

Jis užsiminė, jog pelkės yra tarsi filtras.

„Atlydžio metu arba jei pro pelkę teka koks upelis, čia nusėda visos maisto medžiagos. Ji tarsi susiurbia viską į save. Taip pat ir oro taršą. Jei taršos kupina oro masė susitelkia virš pelkės – visa kietųjų dalelių ir kita tarša joje nusėda. Tačiau jei tik kas nors pradės kasti ir purenti toje vietoje esančias durpes – išleis į atmosferą viską, kas ten yra susikaupę“, - pelkių naudą gamtai pabrėžė N. Zableckis.

Net ir pažeistų pelkynų sparnuočiai neapleidžia

Vyras dėstė, jog pelkės taip pat šiek tiek suvienodina oro temperatūros skirtumus. Pavyzdžiui, į Čepkelių raistą pavasaris visuomet įžengia pirmiausia, nes ten – tiesiog šiltesnė oro temperatūra. 

„Negalima pamiršti ir estetinės bei ūkinės reikšmės. Anksčiau žmonės kiminus naudodavo ir trąšoms, namų statybai ir degindavo. Tai buvo labai plačiai taikoma. Tik šiais laikais ūkinė nauda sumažėjusi, nes ėmėme pelkes saugoti. Daugumos jų neleidžiama eksploatuoti. Nes tie, kuriuose buvo numatyta durpių kasyba, galima sakyti, buvo pažeisti. Iškasti kanalai, tos pelkės nuvandenintos ir šiandien viskas pamažu nyksta, ima augti miškai,“ - teigė Lietuvos gamtos fondo vykdantysis direktorius. 

Vis dėlto, net ir pažeistas pelkes vyras vadina vertingomis: tai Aukštumalės pelkė Šilutės rajone, Plinkšių durpynas Žemaitijoje.

„Pastarojoje pelkėje atlikę tyrimus radome gausybę augalų ir paukščių, nors dauguma manė, kad ji – stipriai pažeista ir nebevertinga savo biologine įvairove. Vietos bendruomenė irgi sukilo, kad joje nebūtų kasinėjama. Žinoma, jie prieštaravo daugiau ne pelkės sausinimui, o rūpinosi savo sveikata – eksploatuojant kyla nemažai dulkių“, - aiškino N. Zableckis.

Drėgniausias gaisrų židinys

Vyras priminė, jog vasarą kasant durpynus neretai kyla gaisrų – įkaitusiai technikai ir spiginančiai saulei tereikia mažutės žiežirbos gaisrui sukelti. Gaisro tikimybė kyla ir neeksploatuojamoje pelkėje, ypač tokiomis karštomis vasaromis, kokios pasitaikė Lietuvoje pastaraisiais metais. Pelkėse esantys kiminai – ypač degi medžiaga. 

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorės Rūtos Baškytės, dėl netinkamos žmogaus veiklos – sausinimo darbų, melioracijos – daugybė šlapžemių sunaikinta, pelkės pasausėjo. 

„Klimato kaita gali pakeisti mūsų pelkių „veidą“. Galbūt jos iš aukštapelkių persiformuos į žemapelkes. Kai kuriose pelkėse vyksta užaugimas mišku. Šiltas klimatas suteikia geresnes sąlygas medžių augimui, nei pelkių augmenijai“, - spėliojo N. Zableckis.

Tundros lopinėlis lietuviškoje žemėje

Žuvinto biosferos rezervatas užima beveik 7000 hektarų plotą. Šio rezervato direktorius Arūnas Pranaitis teigia, jog pelkės yra vienintelė vieta, kurioje kaupiamas anglies dvideginis.

„Anglies dvideginis kaupiasi kiminuose. Čia taip pat gausu vandens, kurį pelkės vėliau atiduoda kitoms teritorijoms. Tai tarsi tundros gyvūnijos ir augalijos lopinėlis mūsų žemėje, šios pelkės – tarsi prieglauda itin retoms rūšims“, - dėstė rezervato direktorius. 

Dirviniai sėjikai, didžiosios kuolingos, tikučiai, tilvikai – tai dar keli reti paukščiai, gyvenantys pelkingose vietovėse.

A. Pranaitis pabrėžė, kad Vakarų Europoje pelkių yra likę labai nedaug, nes nuo senų laikų žmonės buvo įpratę jas naikinti bei eksploatuoti. 

Gerokai lenkiame Vakarus

„Vakaruose mokslininkai džiaugiasi ir mums rodo 5-10 hektarų pelkutę, kurią visaip stengiasi išsaugoti – mums darosi truputį juokinga“, - prisipažino Žuvinto biosferos rezervato direktorius. 

Tačiau aplinkosaugininkas pridūrė, jog pelkių ekosistemos yra lengvai pažeidžiamos. 

Kadangi pelkės per visą Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpį teužaugo vieną metrą, jos yra tarsi istorinis metraštis ir gamtininkams, ir istorikams. Gamtininkai po keliais sluoksniais gali rasti senųjų augalų žiedadulkių, archeologai – nuskendusių ir tarsi užkoservuotų senovinių rakandų.

Siekiant atkurti pažeistą pelkių vandens režimą, išsaugoti unikalias augalų ir gyvūnų buveines, biologinę įvairovę, saugomose teritorijose vykdomi specialūs gamtotvarkos darbai.

„Šiandien Valstybiniuose gamtiniuose rezervatuose lankymasis be rezervato darbuotojų sutikimo griežtai draudžiamas. Yra lankymosi draudimai tam tikru metų laiku ir tai susiję su pelkinėse buveinėse aptinkamų gamtos vertybių apsaugos poreikiais. Vietiniai gyventojai rezervatuose gali lankytis-uogavimo bei grybavimo asmeniniams poreikiams tikslais, - rezervatų taisykles apibūdino Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyr. specialistė Ingrinda Mickevičienė. - Tam, kad žmonės lankytųsi tik leistinose vietose, įrengiami specialūs lentiniai takai su atokvėpio vietomis, apžvalgos bokšteliais ir informaciniais stendais.“ 

Griežtos taisyklės - ir suprantama kodėl. I. Mickevičienės teigimu, jei Žuvintas nebūtų saugomas, seniai būtų negrįžtamai pakitęs, užaugęs, galbūt nusausintas, vietovės durpės išeksploatuotos, jame nebesiglaustų gausybė paukščių tiek perėjimo, tiek migracijų metu.

Renginiai

Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos kasmet Pasaulinę pelkių dieną pasitinka įvairiais renginiais ir švietėjiškais projektais. GRYNAS.lt skaitytojams pateikia visuose rezervatuose vyksiančių renginių tvarkaraštį.

Žuvinto biosferos rezervatas

Žuvinto biosferos rezervato direkcija šiais metais Pelkių dieną paminės ypatingai, nes čia bus įteiktas sertifikatas, pažymintis šio rezervato įtraukimą į Pasaulinį UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ biosferos rezervatų tinklą. Ta proga vyks konferencija, išvyka į gamtą Žuvinto ežero pažintiniu taku, bus diskutuojama apie Žuvinto biosferos rezervato perspektyvas.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

Šio rezervato direkcija vasario 4 dieną organizuoja Kamanų pelkės mokomojo tako tvarkymo talką. Pagal projektą „Kamanų gamtinio rezervato infrastruktūros pritaikymas neįgaliųjų ekologiniam-pažintiniam lankymui“ planuojama įrengti naują taką, tačiau tam reikia surinkti pasenusio tako sulūžusias ir sutrūnijusias lentas. Tad direkcija laukia talkininkų.

Nemuno deltos regioninio parko direkcija

Šiame regioniniame parke organizuojamas renginys „Pelkių diena“, skirtas moksleiviams. Piešinių apie pelkes konkurse galės dalyvauti mokiniai iš visų Šilutės rajono mokyklų. 

Pasaulinė pelkių diena minima vasario 2 dieną. 1971-aisiais šią dieną Irano mieste Ramsare buvo pasirašyta tarptautinė pelkių konvencija, skirta gamtos apsaugai ir protingam gamtinių išteklių naudojimui. Sutrumpintai ji vadinama Ramsaro konvencija.

Pagal Ramsaro konvenciją saugomos ne tik visos planetos išlikimui svarbios pelkės, bet ir kitos vietos, kuriose gausu vandens. Jos dar vadinamos šlapžemėmis. Tai žemapelkės, aukštapelkės, nendrynai, dirbtiniai ir natūralūs vandens telkiniai, pastoviai ar laikinai užmirkusios teritorijos, kuriose nuolat telkšo vanduo arba jis nuolat teka, kuriose vanduo gėlas, pusiau sūrus ar sūrus. Joms priskiriamos ir jūrų dalys, kurių gylis atoslūgio metu ne didesnis kaip 6 metrai. Taigi konvencija globoja labai įvairias gamtines buveines, kurias vienija gyvybiškai svarbiausias kiekvienos jų elementas – vanduo.