Ar šiais laikais įmanoma gyventi be plastiko? Viena austrų šeima, susirūpinusi šios medžiagos keliamais pavojais gamtai ir sveikatai, nusprendė tai išsiaiškinti. Tai, kas turėjo trukti mėnesį, tapo visiškai nauju gyvenimo būdu.

Įsivaizduokite, kaip atrodytų gyvenimas be plastiko bent vieną dieną. Jokio kompiuterio, mobilaus telefono, automobilio ir, aišku, jokio maisto pakuotėse. Dėl šiuolaikinio gyvenimo, pažymėto visur esančiu plastiku, šios sintetinės medžiagos išvengti yra beveik neįmanoma. Tačiau susirūpinusi dėl vis gausėjančių aplinkosauginių ir sveikatos problemų, kylančių dėl nuolatinio sąlyčio su plastiku, viena austrų šeima nusprendė verstis be jo.

Naujoje Vokietijoje išleistoje knygoje, pavadintoje „Plastikfreie Zone“ („Zona be plastiko“), Sandra Krautwaschl-Rabensteiner pasakoja, kaip jos penkių asmenų šeima atsikratė didžiosios dalies plastikinių daiktų ir dabar labai retai perka bet ką, kas padaryta iš šios nafta paremtos medžiagos.

Tai prasidėjo kaip mėnesį turėjęs trukti eksperimentas, tačiau nuo to laiko jis virto gyvenimo būdu, teigia S. Krautwaschl-Rabensteiner. 2009 metais per atostogas Kroatijoje 40-metė fizioterapeutė buvo priblokšta, kaip dažnai jos vaikai klausinėjo, iš kur atsiranda visos paplūdimyje esančios šiukšlės. Tai privertė ją apsvarstyti pačios indėlį į šią problemą.

„Nors Austrijoje atliekas perdirbame, tai vyksta ne visame pasaulyje. Faktas, kad šias prekes perkame, prisideda prie jų gamybos tęstinumo“, – „Spiegel Online“ teigė ji.

Netrukus po šeimos atostogų S. Krautwaschl-Rabensteiner pamatė 2009 metais austrų režisieriaus  Wernerio Boote dokumentinį filmą „Plastmasinė planeta“, pasakojantį apie tai, kaip visame pasaulyje gaminamo plastiko perteklius ėmė nuodyti gamtą.

Kaip teigiama filme, nors plastikui suirti prireikia šimtų metų, kiekvienais metais jo pagaminama apie 240 mln. tonų. Plastikas kaupiasi sąvartynuose, teršia vandenynus ir išskiria kancerogenus bei kitas medžiagas, pavojingas žmogaus sveikatai. Didžioji dalis plastiko gaminama iš naftos – neatsinaujinančio ištekliaus. Be to, tai energiją eikvojantis gamybos metodas, kuris dar labiau sekina gamtą.

„Tai buvo paskutinis lašas ir tikrai pasipiktinau. Pagalvojau: „Tai toliau negali tęstis“, – pasakojo S. Krautwaschl-Rabensteiner.

Vienas pirmųjų dalykų, kurį padarė šeima – ji pabandė iš namų pašalinti visus plastikinius daiktus. Knygos viršeliui panaudotoje nuotraukoje jie įmažinti sėdintys pribloškiančios plastiko krūvos apsuptyje. Kitas žingsnis – surasti jiems pakaitalus: dantų šepetėliai medinėmis rankenomis, metaliniai bidonėliai pienui ir produktų pakuotės, pagamintos iš stiklo, popieriaus ar metalo.

Tuomet iškilo problema su tualetiniu popieriumi. Negalėdami surasti popieriaus, kuris nebūtų supakuotas į plastiką, vaikai iš pradžių vietoj jo siūlė naudoti laikraščius. Tačiau kai problemų ėmė kelti spausdinimo rašalas, jauniausias vaikas pasiūlė naudoti medžių lapus. Tačiau ir tai nebuvo idealu. Galiausiai jie aptiko, kad geras pakaitalas yra perdirbti popieriniai rankšluosčiai, kuriuos naudoja daugelis restoranų ir viešųjų tualetų. Jie ne tik supakuoti į popierių, bet ir parduodami didelėmis pakuotėmis, o tai leidžia sutaupyti.

Svarbiausi dalykai, kad tokia sistema veiktų, yra pragmatizmas ir kraštutinumų vengimas, aiškina S. Krautwaschl-Rabensteiner, tačiau pripažįsta, kad iš pradžių išeitis rasti buvo sunku, o tam reikėjo gausių tyrinėjimų.

„Kai kurie žmonės mano, kad mes gyvenime tarsi akmens amžiuje, tačiau viskas ne taip. Gyvenimas tiesiog tapo šiek tiek paprastesnis, ramesnis ir patogesnis“, – tvirtina ji.

Krautwaschl-Rabensteinerų šeima, gyvenanti netoli Graco esančiame 3 tūkst. gyventojų turinčiame Eisbacho miestelyje, vis dar naudoja elektroninius prietaisus bei kitus būtinus dalykus, pavyzdžiui, dviratininkų šalmus, tačiau automobiliu jie dalinasi su kita šeima ir kai tik įmanoma stengiasi pirkti jau panaudotus daiktus.

Išmokus atidžiau galvoti apie tai, kokias medžiagas naudoja kasdieną, iš esmės pasikeitė šeimos narių požiūris į apsipirkinėjimą. „Tai visiškai pakeitė mūsų kaip vartotojų elgesį“, – teigia S. Krautwaschl-Rabensteiner.

Šeimos nariai išmoko sustoti ir pamąstyti, ar šio daikto tikrai reikia, o tik tuomet jį pirkti. Jie taip pat realistiškai vertina savo siekį gyventi be plastiko.

„Supratome, kad to nebus įmanoma padaryti 100 proc.“, – sako ji. Net stiklinių ir metalinių talpų dangteliuose dažniausiai būna nedideli plastiko kiekiai. Tačiau per tiek laiko šeima sugebėjo plastikinių atliekų kiekį sumažinti beveik „iki nulio“, be to, labiau ėmė rūpintis savo sveikata.

Viena to priežasčių – ne plastike supakuotas maistas būna šviežesnis ir dažniausiai – natūralesnis. „Dėl to ėmėme labiau vertinti maistą. Dabar beveik niekas nepasensta, o visada gaminame šviežią maistą“, – kalbėjo S. Krautwaschl-Rabensteiner.

Natūralu, jog maistui teko skirti didesnę šeimos biudžeto dalį, kurią ji apibūdino kaip „vidutinę“. Tačiau tai kompensavo kitose srityse sumažėjusios išlaidos, daugiausiai susijusios su sumažėjusiu vartojimu. Apskritai, anot S. Krautwaschl-Rabensteiner, dabar šeima išleidžia mažiau.

Anglakalbiame pasaulyje panašių eksperimentų pastaraisiais metais ėmėsi ne viena šeima ar individas, tačiau Europoje ši idėja gana nauja, teigia S. Krautwaschl-Rabensteiner.  Vis dėlto šeimos pastangos gyventi be plastiko užkrėtė ir jų draugus bei pažįstamus.

„Žmonės, kurie gyvena pasiturinčiai, kaip mes, gali galvoti apie tokius dalykus ir dažnai gali kažką pakeisti“, – teigė ji.