Kiekvienas vairuotojas privalo apdrausti savo automobilį. Tačiau nelaimės atveju draudikų pažadai atlyginti šimtatūkstantinę žalą susitraukia iki kelių tūkstančių.

Dabar draudikai atlygina ne daugiau kaip 8,6 tūkst. litų per eismo įvykį patirtos neturtinės žalos. Pagal ES teisę ši suma negali būti ribojama. Tačiau Lietuva nepaiso europinių nuostatų. Šią padėtį gali pakeisti viena transporto įmonė, kuri teisybės jau ieško Strasbūre

Draudimo nuo visko nėra

Kai 2008 m. įmonės "Vikunija" krovininis automobilis Kalvarijos savivaldybėje, kelyje Kaunas–Marijampolė–Suvalkai, susidūrė su priešpriešiais važiuojančiu automobiliu bei kliudė pakelėje stovintį traktorių, nelaimę patyrė ne tik keturių žuvusių asmenų artimieji, bet ir įmonė.

Vilkikas buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės ir savanorišku kasko draudimu, todėl įmonės direktorius Robertas Račickas nors ir buvo sukrėstas įvykio, kurį laiką buvo ramus dėl įmonės finansinės atsakomybės.

"Ar tai būtų vilkiko, ar privataus automobilio draudimas, visada tikiesi, kad sumokėjęs nemažus pinigus apsidraudei ne pusiau, o nuo visko. Visos draudimo bendrovės gražiai suokia, kad apdraudžia pusei milijono, įvardija dar didesnes sumas. Viskas gerai ir gražu, kol nenutinka nelaimė. Pasirodo, kad tiek privalomasis, tiek savanoriškasis draudimas yra tik pinigų mokėjimas draudikams, o kai jiems reikia mokėti – atsukamos nugaros", – pasakojo R.Račickas.

Mat draudimo sutartyse įrašyta draudimo žala asmeniui, pvz., 0,5 mln. litų, išmokama tik tuomet, jei asmuo buvo gydomas ar kitaip buvo patirtos finansinės išlaidos ir yra tai įrodančių dokumentų. Būtent tai skaičiuojama kaip turtinė žala.

Nelaimė pavertė blogu klientu

Kai įmonė gavo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, direktorius griebėsi už galvos – žuvusiųjų artimieji prašė 700 tūkst. litų neturtinės žalos atlyginimo. Vėliau teisme ši suma buvo sumažinta iki 105 tūkst. litų. Draudimo bendrovė "Gjensidige Baltic" iš šios sumos sumokėjo vos 3,5 tūkst. litų, lygiai tiek, kiek lobistai įrašė į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą.

Pasak įmonės direktoriaus, už visų vilkikų draudimą draudimo bendrovei buvo sumokama vidutiniškai po 150 tūkst. litų kasmet, bet po draudžiamojo įvykio įmonė staiga tapo bloga kliente. "Kyla klausimas, kaip dirbti toliau, kai nesi apsaugotas nei draudimo, nei nuo tokių nelaimių pasikartojimo", – retoriškai klausė pašnekovas. Po šio įvykio įmonė pakeitė draudimo bendrovę, bet nuo to saugesnė netapo.

Draudikus draudžia įstatymas

Tik po įvykio R.Račickas sužinojo, kad nors jis vykdė įstatymus, privalomai ir net papildomai draudė vilkiką, draudikas net nebuvo įsipareigojęs padengti visos neturtinės žalos išlaidų. "Kai sužinojome, kokia papildoma finansinė našta mus užgriuvo, susėdome ir nusprendėme, kad reikia parduoti turimą turtą, už gautus pinigus išpirkti vilkikus iš išperkamosios nuomos bendrovių. Tik tokiu atveju galėjome pradėti grąžinti neturtinę žalą. Priešingu atveju būtume bankrutavę. Nors įmonė veikia 15 metų, yra įdarbinusi žmonių, moka mokesčius, pasirodo, kad valstybės įstatymai mus paleido ubagais", – dėstė įmonės "Vikunija" direktorius R.Račickas.

Pradėjęs domėtis, kodėl įstatyme yra įrašytos neturtinės žalos išmokų viršutinės ribos, verslininkas sužinojo, kad ES direktyvoje dėl civilinės atsakomybės privalomojo draudimo netgi neskirstoma žala asmeniui į turtinę ar neturtinę. Direktyvoje išmokos neribojamos. Dėl to R.Račickas kreipėsi į atsakingas Lietuvos institucijas, bet tiek iš Finansų ministerijos, tiek iš Draudimo priežiūros komisijos (DPK) gavo raštiškus atsakymus, kad viskas vykdoma pagal įstatymus ir jokių pažeidimų nėra.

Teisybės ieškos Strasbūre

Rankų nenuleidęs vežėjas perėjo visus įmanomus teismus, kol byla atsidūrė Lietuvos aukščiausiajame teisme (LAT). Prieš mėnesį LAT baigė nagrinėti bylą – jos nepatenkino, bet savo išvadose netiesiogiai patvirtino, kad problema yra.

"Neabejojama, kad bylos laimėjimas ir situacijos paviešinimas galėtų lemti kardinalius pokyčius privalomojo civilinio draudimo srityje. Tai yra draudikai nukentėjusiems per eismo įvykį turėtų atlyginti ne tik visą turtinę, bet ir visą neturtinę žalą", – komentavo advokatas Marius Liatukas.

Teisybės ketinama ieškoti Strasbūre ir neabejojama, kad, pavykus laimėti bylą, nuosprendis gali pakeisti draudimo rinką.

Pasak advokato, "Vikunijos" kailyje gali atsidurti bet kuris kitas žmogus. Dėl tokios išmokų ribų tvarkos nukenčia ne tik kaltininkas, bet ir nelaimę patyręs asmuo. Mat galimybė išieškoti neturtinę žalą yra apsunkinama. Pavyzdžiui, kaltininkas neturi jokio turto, o įmonė gali bankrutuoti.

Lietuvos įstatymus ir ES direktyvas išstudijavęs advokatas M.Liatukas atkreipia dėmesį, kad Europos Teisingumo Teismas yra suformavęs praktiką, kad ES teisė draudžia valstybėms narėms kokiais nors būdais riboti išmokų dydžius, įtvirtintus direktyvose.

"Lazda su dviem galais"

Tačiau DPK tvirtina, kad jokių pažeidimų nėra, o esama tvarka kaip tik apsaugo žmones nuo didesnių išlaidų. Esą jeigu draudikai turėtų padengti visą patirtą neturtinę savo klientų pridarytą žalą, jie būtų priversti branginti savo paslaugas, o kai kurie netgi bankrutuoti.

Pasak DPK Juridinio skyriaus vedėjos Vilijos Petronienės, Lietuvos teismuose atsidūrus kelioms byloms buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą (KT) išaiškinimo. "KT šiame kontekste išaiškino ir ES direktyvas, ir Lietuvos teisinę bazę. Priimta išvada, kad neturtinės žalos ribojimai yra galimi", – sakė V.Petronienė. Ji paaiškino, kad nors ES teisėje nėra išskiriama turtinė ir neturtinė žala, Lietuvoje ši sąvoka jau anksčiau buvo apibrėžta Civiliniame kodekse.

"Reikia suprasti, kad draudiko atsakomybė yra sutartinė, o kaltininko – dialektinė, tai reiškia – žalos padarymo. Jeigu priteisiama didesnė suma, nei nustatyta įstatyme, draudimas padengia savo dalį, o kitą dalį tenka sumokėti kaltininkui. Nuo jo atsakomybė nenuimama", – teigė DPK juristė. Pasak V.Petronienės, įstatyme numatytos viršutinės ribos sukuria tam tikrus objektyvius kriterijus, nes neturtinę žalą galima skaičiuoti milijonais.

Advokatas M.Liatukas mano kitaip. Jo nuomone, draudimo klientai negauna paslaugos, kuri jiems turėtų būti suteikta pagal ES, kurioje gyvename, teisę.

Lietuva ne vienintelė ES valstybė, susidurianti su šia problema

2008 m. birželį Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) teismas priėmė sprendimą, kad Norvegija netinkamai įgyvendino ES direktyvą dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.

Pagal Norvegijos nacionalinę teisę draudikai neatlygina per eismo įvykį nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos. Minėtos bylos ieškovė, per eismo įvykį netekusi sutuoktinio ir dviejų vaikų bei pati patyrusi psichinio pobūdžio sveikatos sutrikimų, Norvegijos teismuose prisiteisė neturtinės žalos atlyginimą iš eismo įvykio kaltininko. Kadangi faktiškai iš šio asmens išieškoti priteistos sumos nepavyko, ieškovė į teismą padavė valstybę ir įrodinėjo, kad Norvegija pažeidė ES teisę. ELPA teismas sutiko su nukentėjusiosios argumentais, išaiškinęs, kad direktyvoje vartojama "žalos asmeniui" sąvoka turi būti suprantama kaip apimanti ir turtinę, ir neturtinę žalą. Kadangi teismas nusprendė, kad Norvegija, netinkamai įgyvendindama direktyvą, padarė rimtą ES teisės pažeidimą, ieškovės patirta žala buvo priteista iš valstybės.

Draudimo sumos

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų:

- iki 2009 m. gruodžio 10 d. – 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (iš jų 1000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 100 000 eurų dėl žalos turtui.

- nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. – 250 000 eurų dėl žalos asmeniui (iš jų 2500 eurų dėl neturtinės žalos) ir iki 500 000 eurų dėl žalos turtui.

- nuo 2012 m. birželio 11 d. – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų žalos turtui.