Japonijoje sėkmingai įsikūręs ir vietinių kalba laisvai kalbėjęs škotas Henry Fauldas XIX a. pabaigoje dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose Japonijoje. Ant čia aptiktų keraminių dirbinių jis pastebėjo žmonių pirštų antspaudus ir susidomėjo moderniu jų pritaikymu.
Žodis tatuiruotė kilęs iš polinezietiško žodžio „tattaw“. Senovėje tatuiruotės buvo ne tik kūno puošybos elementas, bet demonstravo socialinę padėtį ar religinius įsitikinimus.
Iki Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimo“ pasirodymo rašytoja pasirašinėjo Eglaitės slapyvardžiu, o namuose buvo vadinama Eve, Ėvike. Sulietuvinti vardą spaudė Liudas Gira, kuriam rašytoja patikėjo romano „Aukštujų Šimonių likimas“ rankraštį.
Pirmąjį vienkartinį arbatžolių pakelį 1918 m. patentavo amerikietis Benjaminas Hirschhornas. Pakelis buvo plokščias, stačiakampiu dugnu ir turėjo šalia pritvirtintas siūlą – atrodė visai taip pat, kokį galime įsigyti ir šiandien.
Maskvos valdovai nuo seno giminiavosi su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais. Už Maskvos kunigaikščio ištekėjusi Vytauto duktė Sofija jam pagimdė sūnų, kurio tiesioginiai palikuonys Rusiją valdė iki XVI a. pabaigos. Tačiau tai nebuvo vienintelė Maskvos monarchų giminystė su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojais.
Garsiausio Gabrielio Garcia Marquezo kūrinio „Šimtas metų vienatvės“ ištakos yra rašytojo, tuomet tebuvusio 18-os metų, bandymas sukurti romaną „Namas“, kurio veiksmas vyktų Buendijų namuose.
Dėl Žemės sukimosi kasdien dangaus skliaute panašia trajektorija judanti Saulė lėmė tai, kad pirmasis laiką skaičiuojantis prietaisas buvo Saulės laikrodis. Jis fiksavo ryškiausios dangaus žvaigždės judėjimą.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą stalius Ole Kirkas Christiansenas Danijoje buvo žinomas kaip kopėčių, lyginimo lentų ir medinių žaislų gamintojas. Meistras savo dirbinius pardavinėdavo belsdamasis į klientų duris ir siūlydamas įsigyti produktus.
Klasikiniu eseistinės formos pavyzdžiu tapo XVI a. prancūzų rašytojo Michelio de Montaigne'io rinkinys „Esė“ (1580), kur pirmą kartą pavartotas žodis „esė“. Lietuvoje pirmasis „esė“ sąvoką pavartojo laisvos ir nevaržomos minties šalininkas Balys Sruoga, 1923 m. rašydamas apie Jurgio Savickio novelių rinkinį „Šventadienio sonetai“.