Skaičiuodama garsiosios bylos aukas, iširusią santuoką, prarastą karjerą, moteris tikina, kad pastarąjį dešimtmetį nugyventų taip pat, nepaisant to, kiek skausmo jis atnešė visiems šios istorijos dalyviams.

Buvusi teisėja ir parlamentarė į Lietuvą iš JAV pargabenta lapkričio 6 d. Jai pateikti įtarimai dėl teismo sprendimo nevykdymo, pasipriešinimo policijos pareigūnui, trukdymo antstoliui ir sudavimo į veidą Laimutei Stankūnaitei.

– Kodėl nusprendėte palikti Lietuvą?

– Jau tuomet, kai buvo kreiptasi dėl teisėjos imuniteto panaikinimo, aš supratau, kuo visa tai baigsis. Po to buvo pateiktas prašymas naikinti Seimo nario imunitetą, tačiau viso vaizdo įrašo, kas vyko namo viduje mergaitės paėmimo metu, nebuvo pateikta. Medžiagoje tėra 12 sekundžių įrašo dalis. Iš pradžių man buvo pateikti šeši kaltinimai. Keturi jų yra tie patys, kurie šiuo metu liko po ekstradicijos proceso, o prie jų buvo teismo įžeidimas ir piktnaudžiavimas globėjo teisėmis. Seimui tebuvo pateikta 12 sekundžių vaizdo įrašo, tai reiškė, jog Seimui tai yra neįdomu – nesugebėta išsireikalauti viso įrašo. Tai rodė, kad neliečiamybė bus naikinama. Aš mačiau, kur tai veda. Antras dalykas – atsukti visi keturi automobilio ratai.

– O kas įvyko? Automobilio ratai nukrito?

– Prieš rinkimus, susitikimo su rinkėjais Vilniuje metu, paaiškėjo, kad kažkas atsuko visų keturių ratų varžtus. Automobiliu važiavau aš ir dar trys žmonės. Buvo tamsu. Mes pasiklydome tarp gyvenamųjų namų. Važiavome labai lėtai, ir netikėtai ratai nukrito. Jei būtume spėję išvažiuoti į autostradą, būtume užsimušę.

– Ar tada kreipėtės į policiją?

– Taip, bet niekas nieko netyrė. Juk susitikimo su rinkėjais metu prie pastato buvo vaizdo kameros, bet niekas nesiaiškino, ar jos užfiksavo, kas lindo prie automobilio.

– Buvo ir kitokių grasinimų?

– Dar kiek. Įvairiomis formomis, laiškais. Tai galvą man nupjaus, tai mano giminėms akis išbadys. Baisu. Gavau laišką, kuriame buvo surašytos visų mano giminių, tetų ir pusbrolių pavardės, visas sąrašas. Esą visus juos nužudys. Tyrimą pradėjo, bet nutraukė nenustatę, kas rašė laiškus.

Gavau laišką, kuriame buvo surašytos visų mano giminių, tetų ir pusbrolių pavardės, visas sąrašas. Esą visus juos nužudys.

Skambino pati prezidentė

N.Venckienė iš Lietuvos į JAV išvyko 2013-aisiais. Tais metais Seimas panaikino jos teisinę neliečiamybę.

– Turbūt dėl sūnaus labiausiai baiminotės?

– Karoliui tuo metu juk tik 12 metų buvo. Man labiausiai tai kėlė nerimą. Buvo balandžio mėnuo. Sužinojau, kad tuometė prezidentė Dalia Grybauskaitė paskambino į Seimą ir nurodė atimti neliečiamybę. Man viskas buvo aišku.  Išvykti apsisprendžiau per dvi dienas. Vyras (Aidas Venckus – aut. past.) dar įkalbinėjo palikti sūnų, juk jis lankė mokyklą. Bet aš supratau, kad, jei paliksiu Karolį čia, galiu jo daugiau niekada nepamatyti.

– Kodėl būtent Amerika?

– Čia turėjau giminių. Juk ne į tuščią vietą važiavau. Tik, žinoma, buvo kalbos barjeras.

– Pinigų įsikūrimui buvo?

– Išvažiavau su 10 tūkst. dolerių kišenėje. Bet jie ištirpo greitai. Jei būčiau ruošusis bėgti, būčiau pinigų pasitaupiusi ir kalbos būčiau pradėjusi mokytis. O čia, Lietuvoje, kam man ta anglų kalba? Garliavoje net su rusu nepasikalbėsi, su kuo čia angliškai bendrauti?

– Ar greitai pavyko įsitvirtinti?

– Darbų ten pilna. Tik dirbk. Moka daugmaž jie ten vienodai. Tik, aišku, jei jau nori normaliai užsidirbti, reikia savo verslo imtis. Prižiūrėjau senelius. Pavyzdžiui, reikėdavo nuvežti kokį senuką pas gydytoją, palydėti į parduotuvę ar nuvažiuoti ir supirkti reikalingus produktus. Net ne savo automobiliu, sėdi į jo automobilį ir važiuoji. Arba nuveži jį pas dukrą ar giminaičius.

Jausmai: tėvų bute Garliavoje dienas leidžianti N.Venckienė nenutolsta ne tik nuo apykojės signalus fiksuojančios įrangos, bet ir nuo kompiuterio. Vienintelė jos pramoga – ilgi pokalbiai su sūnumi internetu.

Mokslus krimto koledže

– Jau žinoma, kad ir savo verslo ėmėtės.

– Pabaigiau koledžą, gavau sertifikatą ir užsiėmiau gėlių dizainu. Iš pradžių pabaigiau teisę, mokiausi dvejus metus. Labiau ne dėl žinių, o dėl kalbos mokiausi. Kalbos gali mokytis tik tam tikrą laiką – du kartus per savaitę vyksta paskaitos. Studijuoti kalbą gali tik tam tikrą laiką, pasiekęs aukštesnį lygį, turi imti kreditines klases. Todėl ir nusprendžiau imtis teisės, nors turėjau diplomą. Ten yra tokios pat įstaigos, kurios nostrifikuoja kitose šalyse įgytus aukštojo mokslo diplomus. Ir mano diplomą pripažino, turiu bakalauro ir magistro laipsnius.

– O iš kur ta trauka gėlėms?

– Tai – senas mano hobis. Reikėjo ko nors širdžiai ir užsimiršimui, prasiblaškymui. Į koledžą studijuoti teisės važinėdavau 90 kilometrų. O gėlių dizaino studijos buvo čia pat, už penkių kilometrų nuo namų. Man labai patiko. Galėjau sukurti puokštę tiek vestuvėms, tiek laidotuvėms, įvairių formų, įvairaus dizaino. Pamokų metu atnešama krūva skintų gėlių. Mokytojas rodo, kaip formuojamos aukštos, pailgos, apvalios ir kitokios puokštės, o mokiniai kartoja, taip įsimindami.

– Ar sunku pradėti verslą JAV?

– Labai lengva, nereikia net steigti įmonės. Mokesčių inspekcijai pateikiama vienintelė deklaracija, metų pabaigoje sumoki 15 proc. mokesčių. Tai labai gerai, nes atsiranda galimybė užsidirbti pačiam.

Į kalėjimą – su rankinuku

– Kaip įvyko garsiausios Lietuvos bėglės sulaikymas?

– Į namus atvažiavo. Spėju, jog tai FBI (Federalinis tyrimų biuras) pareigūnai, o gal JAV maršalų tarnyba. Bet aš tuo metu dirbau parduotuvėje. Karolis miegojo. Jie pasakė, kad aš turiu prisistatyti per 72 val. Per tą laiką galėjau į Meksiką ar Kanadą pabėgti. Bet aš tikėjausi, kad manęs neišduos Lietuvai. Neturėjau jokio intereso bėgti. Lietuvoje tam skiriamos 48 val., o ten – 72 val. Aš tiek nelaukiau, jau kitą dieną nuvažiavau.

– Susiruošėte su reikalingiausiais daiktais?

– Ne. Tik su rankine nuėjau. Jie privalėjo mane sulaikyti, bet suėmimą skyrė teismas. Sulaikymą skyrė todėl, kad ekstradicijos bylose užstatas nėra taikomas.

Kameros durys – atviros

N.Venckienė buvo kalinama lietuvio akiai neįprastame kalėjime. Miesto centre esantis 27 aukštų pastatas primena dangoraižį.

N.Venckienė buvo kalinama lietuvio akiai neįprastame kalėjime. Miesto centre esantis 27 aukštų pastatas primena dangoraižį.

Kalėjimas, kuriame buvo kalinta lietuvė,  pastatytas dar 1975 m. Trikampio formos pastato langai suprojektuoti itin siauri – vos 5 cm pločio ir 213 cm aukščio. Kiekvienoje kameroje yra tik po vieną tokį langą.

Kalinės trumpam išvedamos pasivaikščioti į specialias tam skirtas zonas, esančias ant kalėjimo stogo, taip pat kartą ar du per savaitę gali apsilankyti treniruoklių salėje ir bibliotekoje, kur galima gauti knygų ir filmų.

– Koks gyvenimas amerikietiškame kalėjime?

– Na, langai ten itin maži. Bet šiaip kalėjime vadinamosios kameros yra paprasti kambariai, tik durys metalinės. Bet kiekvieną rytą, šeštą valandą, jos atrakinamos ir gali vaikščioti, kur tik nori. Centre yra didžiausia patalpa, stovi stalai. Gali naudotis televizoriumi. Yra kompiuteriai, kuriais gali artimiesiems rašyti žinutes, tik negali naršyti internete. Bet galima skaityti JAV įstatymų bazę, prisijungti prie teismų sistemos. Yra gausi biblioteka. Kartą per savaitę gali pasiimti įvairių knygų. Kalėjimas vadinamas MCC  (Metropolitan Correctional Center). Visą tą laiką, kol jame buvau, nutiko daugybė keistų ir juokingų sutapimų. Aš buvau MCC kalėjime, o Karolis mokėsi MCC universitete. Netikėtai kalėjime pastebėjau, jog ant mano akinių buvęs skaičių derinys atitinka Amerikoje esančių namų adresą. O numeris, kuriuo buvo paženklinti batai, atitiko Karolio mokyklos numerį. Kalėjime nėra ką veikti, prisigalvoji visokių niekų.

– Sklido kalbos, jog buvote apklausta CŽV (Centrinės žvalgybos valdybos) pareigūnų.

– Ne, tokios tarnybos manęs neapklausinėjo. Nebuvau aš tokia įdomi jiems. Ten dėmesys kaliniui gali būti tik dėl tam tikro intereso, pavyzdžiui, jei jis sutiktų liudyti prieš kitą kalinį.

– O ką veikėte tiek mėnesių kalėjime?

– Valgiau ir miegojau. Knygas skaičiau.

– Lankytojų sulaukdavote?

– Su sūnumi galėjau pasimatyti kartą per dvi savaites.

– Kaip jis išgyveno visą jūsų kalinimo laikotarpį?

– Jis neprapuls, jis galvą turi. Tik buvo per jaunas tokiems išgyvenimams. Man jo labiausiai gaila. Aš kalėjime, o sūnui tik 18 metų. Jam per didelė atsakomybė teko.

– Iš ko jis gyveno?

– Iš pradžių dar dirbo gėlių parduotuvėje. Vėliau ją uždarė. Tuomet susirado darbą – išvežioja internetu įsigytus užsakymus pirkėjams.

Ryšys: N.Venckienės sūnus Karolis šiuo metu vienas gyvena JAV. Vaikinas ketina baigti koledžą, tačiau užsimena, kad teisės studijas galbūt tęs Europoje.

Švedai kuria filmą

– Kaip šiandien gyvena Neringa Venckienė?

– Džiaugiuosi laiku, praleistu su tėvais. Tėveliui jau 81-eri. Po mergaitės paėmimo iš namų, jį ištiko insultas, o dar ir kitos ligos prisidėjo. Nelengva. Bet nieko baisaus, ištversime. Gyvenu su apykoje. Namuose stovi speciali stotelė. Nuo jos negaliu nutolti daugiau nei 50 metrų. Norėčiau, kad šis atstumas būtų bent 50 kilometrų. Net kapų negaliu aplankyti, Drąsiaus kapo nemačiau tiek laiko. Į parduotuvę, kuri už 500 žingsnių, nerizikuočiau eiti.

– Bet į gatvę išeinate, kokios vietinių reakcijos jus išvydus?

– Nieko tokio. Čia juk Garliava.

– Svečių sulaukiate?

– Giminės, pusbroliai, pusseserės, artimieji lanko. Laukiu atvažiuosiančios Švedijos filmavimo grupės. Vienas švedas kuria filmą apie visą šią pedofilijos istoriją. Žinomas kūrėjas, gavęs Švedijoje apdovanojimų, juokais tikino, kad viliasi "Oskaro" už filmą, nes tokio siužeto filmo pats nesugalvotum. Jis mane ir Amerikoje lankė.

Po skelbimo apie namą – byla

– Šiuo metu jūsų tėvų namas Klonio gatvėje jau parduotas. Kas vertė priimti tokį sprendimą?

– Su vyru išsiskyrėme, jis susirado kitą moterį. Ne, dėl to visai nesigraužiu. Tėvų ir mūsų šeimos namai buvo greta. Taip susitarėme, kad mūsų su vyru namas lieka jam, o tėvai nenorėjo gyventi šalia. Nusprendė parduoti savo namą. Kai tik pasirodė skelbimas, kad namas parduodamas, tėvams buvo inicijuota byla dėl vaiko tvirkinimo. Matyt, tik dėl to, kad jie neišvažiuotų į Ameriką. Juk pedofilų į Ameriką neįleistų. Toks teistumas uždaro bet kokius kelius. Kur tai matyta, mano mama, mergaitės močiutė, ir kaimynė pripažintos kaltomis, esą tvirkino mergaitę?

– Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti teismo sprendimą? Kokiais įrodymais remtasi?

– Pokalbių namuose įrašais.

– Jums žinoma, kokiu būdu jie buvo padaryti?

– Tai, kad namuose ir šiuo metu gali būti klausomasi, net neabejoju. O įrašuose girdėti tik, kad tėvas ir mama kalbasi apie pedofilus. Įrašinėta namuose. Ir į Ameriką siųstuose įrašuose, kurie neva turėjo įrodyti mano kaltumą, girdėti tik, kaip mes su mergaite kalbamės tarpusavyje. Aš mergaitei pasakau: "Nekalbėkime apie tai, apie tuos išsigimėlius." Tai esą turėtų būti įrodymas, kad aš ją tvirkinu. Juokinga.

– Jūs žinojote, kad namuose buvo pasiklausymo įranga?

– O kas draudžia namuose kalbėti? Gali ką nori šnekėti. Visiems turėtų būti aišku, kad tai yra kerštas. Vos tik tėvai nusprendė išvažiuoti iš Lietuvos, viena po kitos buvo keliamos bylos. Tėvų pasus paėmė. Kur čia važiuosi? Tėvo nenuteisė, tik mamą ir kaimynę.

Šešis bylos tomus išmetė?

– Teismų sprendimai konstatuoja, kad pedofilijos nebūta, bet jūs ir toliau laikotės priešingos versijos?

Manęs niekas neįtikins, kad to nebuvo.

– Manęs niekas neįtikins, kad to nebuvo. Mergaitė viską papasakojo močiutei, mano mamai. Vėliau jos pasakojimus tyrė ekspertai, o jie konstatavo, kad mergaitė nemeluoja. Tačiau juk pirmuosiuose pareiškimuose Drąsius, prašydamas tirti ir aiškintis situaciją, apie mergaitės mamą net neužsiminė. Niekas tokių įtarimų neturėjo. Bet per pirmąją mergaitės apklausą staiga įsiveržusi į apklausos kambarį L.Stankūnaitė nurodė mergaitei tylėti ir nieko nekalbėti. Tik po to kilo kitokių minčių. Prokuratūra penkis kartus apklausė mergaitę, o psichologė, vertinusi mergaitės apklausas ir vaizdo įrašą, kurį pateikė D.Kedys, konstatavo, kad parodymai yra panašūs, tik tėvo aplinkoje mergaitė labiau atsipalaiduoja ir daugiau detalių nurodo. O dabar aiškinama, kad tėvas mergaitei smegenis išplovė.

– Savo knygoje "Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę" rašote, kad klausimas, iš kur mergaitės mama L.Stankūnaitė 2008 m. gavo ir deklaravo 63,3 tūkst. litų pajamų, taip ir nebuvo atsakytas.

– Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, L.Stankūnaitė 2006–2007 m. dirbo statybinėje įmonėje už 1,5 tūkst. litų atlyginimą. Nuo 2007 m. balandžio iki 2008 m. sausio ji dirbo įmonėje "Tesidė" administratore. Nuo 2008 m. sausio iki 2009 m. sausio ji dirbo kirpėja Vilijampolėje kirpykloje ir uždirbdavo po 4,5 tūkst. litų per mėnesį. Išeitų, kad ji uždirbdavo daugiau nei apygardos teismo teisėjas.

– Bet Andrius Ūsas buvo kreipęsis į teismą, kad jums būtų iškelta byla dėl šmeižto.

– Juk A.Ūsas buvo L.Stankūnaitei nupirkęs "Mercedes Benz" automobilį. Ir paaiškėjo, jog tikrai jis jai automobilį pirko, bylos neiškėlė. Byloje yra net L.Stankūnaitės nuomoto buto savininko parodymai, kuriuose paaiškinta, kad L.Stankūnaitė už buto nuomą niekada nemokėjo.

– Teisėsauga turėjo visų šios kraupios istorijos dalyvių telefoninių pokalbių išklotines.

– Ir mano taip pat. L.Stankūnaitė turėjo penkis telefono numerius, A.Ūsas – keturis, Jonas Furmanavičius – vienuolika telefono numerių. Tačiau šeši tomai su telefoninių pokalbių išklotinėmis buvo išmesti iš bylos esą kaip nereikšmingi bylai.

– Kiek paprastai teisėjai turi telefonų?

– Aš turėjau tik vieną telefoną – tą patį namams ir darbui.

Pramoga: kalinės trumpam išvedamos pasivaikščioti į specialias tam skirtas zonas, esančias ant kalėjimo stogo.