Įsileido į savo kiemą

Nuolatos stebinantys įvairiausiomis iniciatyvomis, savaitgalį vietiniai ir vėl susibūrė krūvon. Ne kopūstų lauke, ne buvusiame parako sandėlyje ar A.Juozapavičiaus prospekte prie Gražvydos Andrijauskaitės burkuojančių balandžių,  o Servitutų gatvėje, Gedimino Zujaus kieme. Kompozitorius ir prodiuseris Šančių gyventojus pirmą kartą į svečius kvietė praėjusį rugsėjį. Tiesa, tąkart linksmybės tilpo į vieną dieną. Šiemet prireikė visų dviejų.

„Kas čia žino, kaip bus kitąmet. Gal tęsime visą savaitę, – lauke palikęs šurmuliuojančią minią G.Zujus įsitaisė šimtamečio namo viduje, prie skanėstais nukrauto stalo. – Visa tai reikalauja pasiruošimo ir kainuoja nervų. Štai užsakiau aštuonis infraraudonųjų spindulių šildytuvus, o veikia tik trys. Vietoje dvidešimties maisto porcijų atvežė perpus mažiau. Sėdžiu, o širdis daužosi, nes iki šiol nežinau, ar visi, kurie žadėjo atvažiuoti šiandien, bus. Danguolė Beinarytė jau dvi dienas neatsiliepia, Jūratė Miliauskaitė žadėjo nekeisti planų. Visa laimė, kad turiu pagalbininkų, antraip močiau ranka.“

Paklaustas, kaip kilo mintis savo kiemą atverti Šančių bendruomenei, žinomas kaunietis tikino, kad senas medinukas visąlaik buvo atviras žmonėms ir kultūrai.  G.Zujaus prosenelis buvo aktyvus visuomenės veikėjas, prisidėjęs prie Šančių bažnyčios statybų. Bendruomeniniame gyvenime reiškėsi ir kompozitoriaus senelė, Raudonojo Kryžiaus sekretorė.

„Mes visą laiką buvome kultūros sūkuryje, – G.Zujus tikino nedarąs nieko naujo, tik tęsiantis tai, ką pradėjo jo artimieji. – Žmonės renkasi šiuose namuose ir pasakoja savo istorijas. Jas aš kaupiu ir saugau. Anksčiau ir mama tą patį darė.“

Žmonės renkasi šiuose namuose ir pasakoja savo istorijas. Jas aš kaupiu ir saugau. Anksčiau ir mama tą patį darė.

Kūrybinės dirbtuvės

Pirmąją festivalio dieną susirinkusieji mėgavosi sakraline, akademine ir džiazo muzika, o šeštadienį kieme krykštavo vaikai. Vieni sprogdino muilo burbulus, kiti bandė tarp medžių įtempto lyno tvirtumą,  treti nuo šalčio pašiurpusią rankų ir kojų odą puošė laikinomis tatuiruotėmis. Likusieji tampė spalvotus siūlus ir iš jų pynė bobų vasaros voratinklius.

„Išties čia yra mandalos. Kaip sako indėnai – Dievo akis, kurioje slypi labai daug jėgos, – menininkė Inga Betužai-Bertužai džiaugėsi apie mandalas galėjusi papasakoti ir vietiniams. – Aš pati gyvenu Vilniuje, bet atvykau pas draugę, kuri įsikūrusi Šančiuose. Per Jonines buvau parako sandėlyje, o dabar šiame kieme.“

Vos už kelių žingsnių nuo jos, molinius žvirblius ant stalo tupdė trečios kartos šančiškė, dailininkė-keramikė Loreta Šulgaitienė-Kvietkauskienė. Drąsiausieji bandė lipdyti tokius pačius ar bent jau panašius paukščius. Tie, kuriems sparnuočių iššūkis pasirodė neįkandamas, pasikliovė savo fantazija.

„Lapą, o gal drambliuką. Ne... šuniuką“, – delnuose gniauždama molio kamuoliuką, baltapūkė mergaitė niekaip negalėjo apsispręsti, o po kelių minučių ant stalo paliko nebaigtą lėkštelę.

L.Šulgaitienė-Kvietkauskienė mažosios šančiškės meno kūrinio nepasmerkė žūčiai.

„Užbaigsiu ir išdegsiu, – į krosnį, anot menininkės, keliaus ne visų jaunųjų keramikų darbai. – Vieniems vaikams tai buvo pramoga, todėl palipdę paliko ir nubėgo. Tie, kurie užrašė kontaktus, galės džiaugtis galutiniu rezultatu. Ar galima molinukus išdegti namų sąlygomis? Dujinė įkaista iki 250 laipsnių karšio, o reikia viso tūkstančio. Štai jums ir atsakymas.“

Šeimininkas lipo į sceną

Šančių kultūros kieme muzika skambėjo ir antrąją festivalio dieną. Tiesa, kiek kitaip nei pirmąją.

„Bus daugiau vadinamojo popso“, – likus kelioms valandoms iki renginio kulminacijos, ištikimiausia G.Zujaus pagalbininkė Indrė Vitkuvienė prasitarė, kad be būrio kviestinių svečių scenoje susirinkusiesiems lenksis pats Egidijus Sipavičius ir legendinė grupė „Coda“ kartu su kiemo šeimininku. Pastarojo pasirodymo nekantriai laukė visi vakaro svečiai.

„Gerai pamenu, kai vienoje televizijos laidoje ar projekte Gediminas Zujus buvo pramintas geležiniu Zujumi. Jei atvirai, nesuprantu kodėl. Matau labai šiltą ir besišypsantį žmogų, kuris turi ne tik didelį kiemą, bet ir tokią pat didelę širdį“, – kompozitoriui ir prodiuseriui už svetingumą dėkojo Šančių senbuvė Vita. Jai antrino ir būrelis bičiulių.

Tuo metu I.Vitkuvienė dėkojo visiems susirinkusiesiems, be kurių šventė nebūtų įvykusi.

„Prieš renginį mano telefonas netilo. Žmonės skambino ir teiravosi, kaip galėtų prisidėti. Rezultatas? Patys matote. Vieni pasirūpino menine dalimi. Štai, turime ir jogos kampelį, ir stalą su arbata, skanėstais, ir, žinoma, daug muzikos“, – bendruomenės vienybę gyrė I.Vitkuvienė.