Viskas – iš vaikystės

„Turbūt viskas – iš vaikystės, iš babos namų, kai vasarą paguldyta miegoti pokaičio gulėdavau nusisukusi į sieną ir žiūrėdavau į kilimėlį. Ant juodo audinio aliejiniais dažais primityviai buvo nutapyti šokėjų pora ir prie armonika grojančio muzikanto tupintis šuo. Fone – berželiai, saulė... Nepasakyčiau, kad man jis tuomet patiko. Pradėjo patikti tik tada, kai užaugau ir supratau, kad gražu ne tai, kas gražiai atrodo...“ – prisiminimais dalijosi parodos autorė.

Mes dar mename tuos naivistiškai ištapytus kilimėlius savo babų, močiučių, senolių namuose, popierinius gėlėtus tapetus ant sienų, dažnai nepriklijuotus, o tik prikaltus mažomis vinutėmis, stiklines verandas, vakarais tirštai prisipildančias žydinčių jazminų ar „fiolkų“ kvapo, palanges, nukrautas žiedais praplyšusiomis pelargonijomis, abejingai ir monotoniškai tiksinčio laikrodžio garsus. Toks paprastas tylus buvimas, kai nesistengi paknopstomis bėgti pirma laiko, kai dar gali su savo mintimis prisėsti ant austine šiurkščia lovatiese užklotos lovos ir tiesiog pabūti sau... Viskas nutolo, pakito, ir laikas bėga nebe taip, bet tas tylus buvimas babų namuose giliai įsirėžęs atmintyje ir niekur nedingo – jis tik paslėptas po stiklu kaip vaikystėje mergaičių kurtuose „sekretuose“.

Senienų fanė

Iš ten ir ateina Ramunės drobės – iš tos tylos, iš to paprasto buvimo. Ramunės „sekretai“ neduoda jai ramybės, ateina į sapnus, įsivelia į mintis, ir, nori ar nenori, juos reikia nutapyti. Tad kas belieka... Tapyti.

Kiekvienas Ramunės paveikslas turi savąją istoriją. Anot tapytojos, kartais jos paveikslai randasi iš konkrečios spalvos ar spalvų sąskambio, formos ar nuotaikos, bet dažniausiai jai reikia į kažką konkretaus atsispirti. „Matyt, neturiu fantazijos, – juokavo Ramunė. – Esu senienų fanė, visi seni baldai, rankų darbo tekstilė man – neapsakomas grožis. Bėda, kad aš visa tai noriu turėti ir kasdien matyti...“

Visko negali turėti, bet gali nutapyti ir taip išsaugoti. Tie paprasti, neįmantrūs daiktai, kiekvienas su savo istoriniu krūviu ir liudijimu, tiek išgyvenę ir matę, numindžioti, nučiupinėti, nusėdėti – Ramunei yra didžiausia vertybė. „Niekada mano aplinkoje nebuvo prabangos, nors niekada ji ir netraukė, – sakė Ramunė. – Užtenka, kiek turiu, o menas leidžia išvis apie buitį negalvoti. Tik kad tapau nedaug, nors vasarą drobes ir dažus vežiojuosi automobilyje...“

Apie autorę

R.Sladkevičiūtė-Dainienė gimė 1973 m. kovo 4 d. Telšiuose. 1991 m. baigė Telšių 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar Telšių „Džiugo“ gimnazija). Studijavo Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas) Dailės fakultete, 1996 m. gavo bakalauro diplomą. Vadovaujama prof. Vincento Gečo, 1998 m. įgijo tapybos magistro laipsnį. Nuo 1997 m. dirba Zarasų meno mokyklos Dailės skyriaus mokytoja. Dusetų dailės galerijos dailininkė. Dalyvauja jungtinėse parodose, pleneruose Lietuvoje ir užsienyje, rengia asmenines parodas. Kuria aliejinės tapybos darbus, koliažus iš skardos, meninę fotografiją, tekstilę. Gyvena Štadvilių kaime Zarasų rajone.