Liudijo Elena iš geto

70-metį neseniai paminėjusi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija (NMG) kartu su Kauno žydų bendruomene įamžino čia 1946–2008 m. dirbusio iškilaus pedagogo, smuikininko V.Varčiko asmenybę, kuri žinoma ne vien muzikos bendruomenei. V.Varčikas itin gerbiamas ir žydų bendruomenėje – tai patvirtina ir įrašas atminimo lentoje (skulptorius Gediminas Pašvenskas), atidengtoje ant NMG Kamerinės salės sienos. Balto marmuro lentoje šalia smuikininko, pedagogo pavardės įrašyti jo humanizmą nacistinio pragaro tamsoje liudijantys trys žodžiai – Pasaulio tautų teisuolis.

"Esu viena iš V.Varčiko išgelbėtų žmonių, – prisistatė renginyje buvusi šios gimnazijos pedagogė Elena Andriuškevičienė. – Kadangi mano mama buvo žydė, o tėtis – lietuvis, tai jį vokiečiai okupacijos pradžioje pasodino į kalėjimą, o mane su mama uždarė į getą Vilijampolėje. Kai tėtį paleido iš kalėjimo, jis ieškojo būdų, kaip bent mane iš ten išgelbėti. Išgirdęs apie Binkių šeimą, padedančią žydams, kreipėsi į V.Varčiką, Binkių žentą. Ir štai aš esu čia, šiame renginyje."

V.Varčikas mažąją Elenutę, permestą per geto tvorą su kotletu rankoje, kad neverktų, pergabeno per Nerį, o mergaitės mamai pavyko gyvai grįžti iš Štuthofo koncentracijos stovyklos į Kauną. Po to Elena nenulipdavo nuo čia dirbusios V.Varčiko žmonos Onutės kelių. Ilgainiui ji tapo šios muzikos mokyklos pedagoge, kuriai V.Varčikas padėjo gauti butą. Dabar šioje mokykloje, tapusioje gimnazija, dėsto Elenos dukra Jolita Makštutienė, mokosi pastarosios sūnūs. Tai pavyzdys, kokį gilų pėdsaką Elenos šeimoje paliko šis pedagogas, humanistas.

Binkių ir žento žygdarbiai

Pasak NMG pedagogės Eugenijos Žakienės, humanistinėms V.Varčiko pažiūroms didelės įtakos turėjo pažintis su Kazio ir Sofijos Binkių šeima, garsėjusia pasipriešinimu okupantams. Ši šeima karo metais išgelbėjo keliolika karo belaisvių ir žydų. V.Varčikas, tuo metu gyvendamas Binkių namuose, vedė jų dukrą Lilijaną, išlaikė konkursą į Kauno valstybinio teatro orkestrą. Net ir gimus dukrelei, jis aktyviai talkino Binkiams, ieškodamas išgelbėtiems žydams vietų pasislėpti, reikiamų dokumentų. Jis gelbėjo į getą patekusius studijų draugus, buvusius smuiko pedagogus, kitus žydus. Už išgelbėtas jų gyvybes Izraelio Jad Vašem valstybinis institutas 1992 m. suteikė V.Varčikui Pasaulio tautų teisuolio vardą, įteikė medalį. Jo ir visos Binkių šeimos garbei Jeruzalės Teisuolių parke pasodintas ąžuolas, gelbėtojų vardai įrašyti Teisuolių sodo Garbės sienoje.

Tik nedaugelis žino ir tai, kad, kaip sakė iškilmingame renginyje kalbėjęs Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, karo metais V.Varčikas pasirūpino, kad nepradingtų IX forte nužudyto vokiečių kompozitoriaus Edvino Geisto rankraščiai, kurie ilgainiui buvo perduoti Vokietijai. Pasirodo, E.Geisto, 1942 m. nužudyto IX forte, kūrybą V.Varčikas naktį išnešė pro kompozitoriaus jau užantspauduoto buto langą.

Tautos aukso fondas

V.Varčikui skirtą atminimo lentą, jos kūrimą finansavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės "Geros valios fondas", parėmė abi humanisto dukros, jo buvę mokiniai Vilija Pranckienė, Daiva Valentaitė, Linas Adomaitis, Kristijonas Venslovas ir kt. Beje, būtent V.Varčiko dukros Ramunė ir Ligija buvo atminimo lentos idėjos, kuriai pritarė NMG direktorius Raimundas Šimanavičius, autorės.

V.Varčiko bebaimė, nukreipianti į šviesą meilė žmogui yra tai, ko dabar taip stokoja mūsų visuomenė.

Ramunė sakė, kad dėkinga tėčiui už jai teikiamą dvasios stiprybę. Tai ypač pravertė moters grėsmingos ligos akivaizdoje. "Tai tėtis neleido man palūžti – jaučiuosi stipri, kiekvieną dieną nešiodamasi su savimi jo darbo kortelę", – tvirtino Ramunė, o vyresnėlė dukra Ligija nedvejodama pasakė: "Tokie, kaip mūsų tėtis, yra tautos aukso fondas." V.Varčikui 1993 m. padėkojo prezidentas Algirdas Brazauskas, 1995 m. humanistas tapo Lietuvos žydų bendruomenės garbės nariu, kuris prezidento Valdo Adamkaus dekretu 1999 m. buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

V.Varčiko bebaimė, nukreipianti į šviesą meilė žmogui yra tai, ko dabar taip stokoja mūsų visuomenė. Įdomu, kaip dabar sureaguotų V.Varčikas į spektaklį "Getas", kuriame žiūrovai be saiko ilgai, agitbrigadiškai mėgaujantis, murkdomi koncentruotame lietuvių saviniekos, praradusiųjų žmogiškumą purvyne?

Smuikininko ir pedagogo kelias

V.Varčikas gimė 1915 m. Rusijoje, valstiečių šeimoje. Tėvams grįžus į Lietuvą, Vladas pradėjo mokslus Kaune.

V.Varčikas 1935 m. įstojo į VDU studijuoti chemijos, bet tuo pat metu mokėsi ir Kauno konservatorijos smuiko klasėje. Potraukis į muziką nurungė gamtos mokslų studijas – V.Varčikas jau baigiamajame konservatorijos kurse laimėjo konkursą į pirmąjį simfoninį orkestrą Lietuvoje ir išsikėlė į Vilnių, bet, prasidėjus karui, grįžo į Kauną.

1946 m. buvo paskirtas Kauno dešimtmetės muzikos mokyklos direktoriumi, drauge su kolegomis ir mokiniais griežė suburtame Kauno muzikos mokyklų orkestre.

1959 m. V.Varčikas tapo Kauno muzikinio teatro direktoriumi, dvylika metų tvarkė šio kolektyvo meninius ir organizacinius reikalus.

V.Varčikas pirmas Lietuvoje išleido du metodinius leidinius, paremtus liaudies dainų tradicija, bet ryškiausias jo veiklos baras – pedagogika. Jo pedagoginės sėkmės paslaptis – subtilus dėmesys mokinio asmenybei, jo gebėjimų ugdymui. "Jei negali širdies atverti, geriau neik į sceną", – sakydavo V.Varčikas savo mokiniams.

1965 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas, o 1996 m. įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalis – tokiu būdu buvo įvertinta jo veikla muzikos baruose.

Su V.Varčiku mokykloje dirbo jo žmona Onutė, vadovavusi bibliotekai. Dabar NMG pradinukus moko jo dukra Ramunė, o vyresnėlė Ligija dėstė anglų kalbą Vilniuje.

Atminimo lentos atidengimui skirtame renginyje koncertavo geriausi mokyklos pedagogai ir jų auklėtiniai, prisiminimais apie V.Varčiką dalijosi buvę jo bendradarbiai, mokiniai, o paveldosaugininkė Danutė Rūkienė patikino, kad Kaune iškils paminklas visiems žydų gelbėtojams.

Parengta pagal Eugenijos Žakienės straipsnius