Kaip jau tapo tradicija, šventės kulminacija vyks Paberžės Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje, Kėdainių rajone, kur Tėvas Stanislovas daugelį metų puoselėjo šią vietą tiek dvasiškai, tiek ir savo paties rankų darbu.

Jau penkerius metus šioje išskirtinėje vietoje vyksta Tarptautinis Paberžės muzikos festivalis, skirtas šiam šviesuoliui atminti. Jis kasmet sutraukia minias žmonių iš visos Lietuvos.

Anot festivalio meno vadovo operos solisto Liudo Mikalausko, šį kartą norėjosi įprasminti atminimą kitaip, įtraukti daugiau narių, kurie vienytų Tėvo Stanislovo idėjas, norėjosi liudyti jo žodį bei švęsti ne su akademine muzika, bet su giesmėmis.

„Specialiai Tėvo Stanislovo 100-osioms metinėms buvo surinktas jo vardo orkestras ir parengta programa, kurioje giesmėmis dalinsiuosi ne tik aš, bet ir „Marijos radijo“ programų direktorius kun. Povilas Narijauskas, solistė Indrė Gaskaitė. Šiuo metu kaip tik vyksta stovykla, kurios metu gludiname visą programą. Subūrėme visą muzikų komandą, kuri padeda tobulėti mums visiems! Talkina dirigentas Vytautas Lukočius, koncertmeisterė, giesmių autorė Audronė Juozauskaitė – visas profesionalų būrys stengiasi padaryti tikintiesiems šventę,“ – netvėrė entuziazmu L. Mikalauskas.

Šeštadienio iškilmės prasidės 16 val. Šv. Mišiomis, kurias aukos brolių Kapucinų ordino nariai, po Šv. Mišių, apie 17 val., numatomas iškilmingas koncertas, apjungiantis tiek Tėvo Stanislovo 100-ųjų metinių minėjimo iškilmes, tiek ir penktojo tarptautinio Paberžės muzikos festivalio uždarymą. Šlovinimo vakarą ves ir liudijimais dalinsis mažesnysis brolis kapucinas Vincentas Tamošauskas. Renginio dieną autobusas į Paberžę tradiciškai išvyks 14 val. 30 min. iš Kėdainių autobusų stoties, todėl visi savo transporto neturintys tikintieji turės galimybę patekti į renginį.

Algirdas Mykolas Dobrovolskis sekimą Kristumi pasirinko būdamas vos 18-likos, Plungės pranciškonų vienuolyne išsižadėjo savęs, davė neturto ir švaros įžadus ir tapo broliu Stanislovu, mažesniuoju broliu, kapucinu. Tėvu Stanislovu imtas vadinti, kai, baigęs Kauno kunigų seminariją, Kauno katedroje buvo įšventintas į kunigus. 1944 m. ten aukojo savo pirmąsias Šv. Mišas. Tėvas Stanislovas įžvelgė pamatines lietuvio stiprybes ir silpnybes, tikėjo, jog žmogus gali surasti savyje drąsos būti tikinčiu ir mylinčiu Dievą, ir kitą žmogų. Tėvas Stanislovas, dažnai prasitardavo, kad Paberžė – tai jo numylėtas, išaugintas „sielos vaikas“. Šviesuolis šį ramybės ir maldos kaimą nuskaidrino ir nušvietė savo gerąja aura. Per savo 39 kunigavimo Paberžės parapijoje metus Tėvas Stanislovas prisijaukino visą būrį jaunimo iš įvairių Lietuvos miestų, kurie čia kartu su juo gyveno, vasarojo, padėjo kurti, puoselėti Paberžę, gydyti žmonių dvasines žaizdas, keistis bei stiprėti.

Vienas iš paskutiniųjų kunigo troškimų jo gyvenimo saulėlydyje buvo jo išpuoselėtos Paberžės šviesus likimas. Dvasininkui rūpėjo, kad Paberžė liktų ne vien sakralių ir etnografinių daiktų saugotuvėmis, bet ir dvasingumo bei paguodos ieškančių žmonių traukos centru. Tėvelio šviesų atminimą branginantys geros valios žmonės negalėjo leisti šiai jo svajonei užgesti kartu su gyvybe. Paberžėje toliau gyvastingai ir rūpestingai yra globojami sielos ramybės ieškantys jauni žmonės, organizuojamos stovyklos.