Psichologinė krizė gali išsivystyti į psichinę ligą, privesti prie savižudybės arba būti įveikta. Tačiau kaip žinoti, ar tai, ką patiriate, jau ir yra krizė ir jums reikia pagalbos? Apie tai pasakoja anoniminę psichologinę pagalbą teikiančio "Krizių įveikimo centro" direktorė psichologė-psichoterapeutė Simona Glodenienė.

"Svarbu atskirti laikiną nuotaikos smuktelėjimą nuo psichologinės krizės. Krizė – tai tokia būsena, kai mūsų įprasti būdai pasijusti geriau nebepadeda, mes nuolat jaučiame psichologinę kančią ir tai trunka du mėnesius ar ilgiau. Nors yra įvykių, kurie gali ją sukelti – netektis, skyrybos, gyvenimas su nepagydomai sergančiu žmogumi ir kita, ne vien jie nusako, kad patekote į krizę. Tai nėra atskiras įvykis, o mūsų individuali, savita reakcija į emociškai reikšmingą įvykį. Pavyzdžiui, atleistas iš darbo vienas žmogus tai vertins kaip natūralią profesinio kelio dalį, kitam – tai krizinė situacija, sukelianti prieštaringų ir neigiamų emocijų, kurias sunku išgyventi", – sako psichologė.

Svarbu atskirti laikiną nuotaikos smuktelėjimą nuo psichologinės krizės.

Galimi scenarijai

Jei susidoroti su psichologine krize nepavyksta, žmogaus darbingumas gali smarkiai sumažėti, dažnai sutrinka miegas ir smunka gyvenimo kokybė. Mėgindamas pasijausti geriau, jis gali įnikti į priklausomybes, griebtis alkoholio ar narkotinių medžiagų, mėginti užsimiršti nuolat sėdėdamas darbe iki išnaktų. Neįveikta krizė, nuo kurios bėgame, silpnina mūsų psichologinį atsparumą: jei ji nubloškia mus į daug prastesnę būseną, kita krizė, ištiksianti ateityje, ją dar labiau pablogins, nes visai nebežinosime, kaip su ja dorotis.

"Tai – apmaudi tiesa. Nesusidoroję su krize, pasitikėję teiginiais "kaip nors praeis" arba "aš pats susitvarkysiu", galime prarasti darbingumą, susigadinti santykius. Tačiau jei laiku kreipiamės profesionalios pagalbos, pripažįstame sau, kad nesame ir neturime būti visagaliai ir kad šios kančios mums savo būdais nepavyko įveikti, galime iš to išeiti ne tik į pradinę prieškrizinę būseną, bet ir susigrąžinti geresnę gyvenimo kokybę. Tokiu atveju galioja senasis Frydricho Nyčės posakis "Kas manęs nenužudo, mane sustiprina". Įveikus vieną krizę, su kitomis dorositės lengviau", – pasakoja "Krizių įveikimo centro" vadovė.

Ieškokite pagalbos

Naujų būdų, kaip susidoroti su psichologine krize, paieška paprastai užtrunka. Tuo laikotarpiu žmogus gali patirti diskomfortą. Jį lydi bejėgiškumas, nusivylimas, bevertiškumas, nerimas, įtampa. Anot S. Glodenienės, galima susirgti ir depresija. "Tada galimos dvi išeitys: žmogus atranda būdų, kaip įveikti krizę, arba neradęs sprendimo tarsi "užstringa" sunkioje būsenoje. Antruoju atveju labai svarbu laiku kreiptis pagalbos."

Dažnai geriausius sprendimus sau žmonės atranda patys. Sunkiu laikotarpiu įtampą ir vienišumą gali sumažinti artimųjų palaikymas. Ypač veiksmingas bendravimas su draugais ar pažįstamais, išgyvenusiais panašią situaciją.

Tačiau kartais to neužtenka ir reikia kreiptis į profesionalų psichologą. "Tyrimai rodo, kad dažniausiai po dviejų mėnesių krizę patyrusio žmogaus savijauta ima gerėti, jis atranda būdų, kaip tvarkyti esamą situaciją. Po artimojo netekties toks laikotarpis gali prasitęsti ir iki vienų ar dvejų metų, tačiau po pirmųjų mėnesių turi pasijusti bent šiek tiek geriau. Jei taip nenutinka, o patiriami išgyvenimai labai stiprūs, kyla minčių apie savižudybę, neatidėliokite ir kreipkitės profesionalios pagalbos", – pataria S. Glodenienė.

Ko tikėtis?

Patiriant krizę gali padėti psichologas arba psichoterapeutas, o kai reikalinga medikamentinė pagalba – psichiatras.

Anot jos, pirmojo pokalbio metu žmogus paprastai papasakoja apie savo sunkumus ir kaip jis jaučiasi. Tuomet su specialistu aptariama, ar ir kokia pagalba yra reikalinga bei sudaromas individualus pagalbos planas. Per kitus susitikimus psichologas kartu su išgyvenančiuoju krizę gilinasi į jo problemas ir bendradarbiauja jas įveikiant. Jeigu sunkumai nėra gilūs ar ilgalaikiai, gali pakakti keleto susitikimų, tačiau didesnėms problemoms spręsti dažnai prireikia ilgesnio laikotarpio.