Per operaciją „Ruduo“ į Krasnojarsko kraštą be teisės grįžti buvo ištremta 16 tūkst. žmonių, iš kurių trečdalis – vaikai iki 16 metų.

1951 m. trėmimą sovietiniai okupantai pavadino „Rudens“ operacija. LTSR Ministrų Tarybos nutarime dėl buožių iškeldinimo iš Lietuvos buvo numatyta į Sibirą amžiams iškelti 4 tūkst. šeimų, besipriešinančių kolektyvizacijai. Uolūs stalininio režimo vykdytojai persistengė ir ištrėmė 129 šeimomis daugiau, nei buvo nurodyta – iš viso beveik 16 tūkst. žmonių.

„Tremties vietą mes pasiekėme kada Sibire jau prasidėjo žiema. Girdėjau, kaip prie mūsų vagonų barėsi turbūt kolūkio pirmininkas, rodydamas į  gretimą vagoną ir rėkė: kam man reikalingos šitos, šitie seniai, moterys ir vaikai. Sakė, pusė išmirs pirmąją žiemą“, – pasakojo 1951 m. tremtinys Vidmantas Samys.

Trėmimui vykdyti buvo pasitelkta daugiau kaip 15 tūkst. saugumiečių ir dar 8 tūkst. aktyvistų.

„Nėr tokios tautos pasaulyje, kuri būtų tiek kentėjusi, kiek kentėjo Lietuva. Ir 1951 m. trėmė tik iš Lietuvos, kitos Pabaltijo valstybės nebuvo. O kas tai yra istorinė atmintis? Tai yra grynas faktas, gryni žmonės, tie patys, kurie patyrė, ir labai džiugu, kad tą rūpestį, tą mūsų misiją vykdyti padeda „Misija Sibiras“, – sakė Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyriaus vadovas Petras Musteikis.

Per 11 metų „Misijos Sibiras“ dalyviai jau sutvarkė daugiau nei 100 tremtinių kapų įvairiose lietuvių tremties vietose. [7]