Režisieriai ir kūrėjų kompanijos iš Latvijos, Rusijos, Italijos, Vengrijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Šveicarijos Lietuvos žiūrovams pristatys šešis spektaklius, kurie kvies pažvelgti į gyvenimą ir mirtį be nusistatymo, be išankstinio žinojimo. „Sirenos“ kviečia pamiršti, kas yra teatras. Ir kartu su festivaliu švęsti galimybę teatrą matyti kitokį. Visokį. Hiperrealistiniame scenovaizdyje ir totaliniame chaose. Kartu su tais, kurie netelpa į lyčių stereotipus ir po tų, kurių nebėra. Stebint spektaklį ir vaikštant po spektakliu tapusius kambarius.

Iš dokumentų kuriami žmonės, o iš žmonių – dokumentai

Šiemetinėje festivalio programoje – net du su Vokietija susiję teatro darbai: vienas iš jų – spalio 5 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje bendradarbiaujant su Goethe’s institutu pristatomas spektaklis „Teatro atminimo akmenys“ Vieni įdomiausių dokumentinio teatro kūrėjų – režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris kartu su dramaturge Regine Dura, pasitelkę Karlsruhės valstybinio teatro dokumentus, rekonstravo antisemitinės diskriminacijos procesus, kuomet po 1933 m. iš teatro buvo atleisti aktoriai ir kiti kūrybinio personalo darbuotojai. Konservatyvesnių pažiūrų žiūrovai iš pirmo žvilgsnio galėtų gūžčioti pečiais, ar tikrame teatre aktoriai ir žiūrovai sėdi greta, už vieno stalo, kartu skaitydami dokumentus, laikraščius, ataskaitas, memuarus, kai tuo tarpu greta sėdintys spektaklio kūrėjai nejučia, tarsi lengvo pasažo – nunešami į gana netolimą praeitį, kurioje girdime Karlsruhės žydų aktorių balsus, stebime jų pašalinimą, suėmimą, tremtį ir kaip visa tai atveda į savižudybę, koncentracijos stovyklas ar slapstymąsi emigracijoje. Pasitelkę dokumentus spektaklio kūrėjai puslapis po puslapio, faktas po prisiminimo, ištrauka po citatos kuria žmogų ir jo žalojamą... žmogų. O tai, kas šiandien tikrąja to žodžio prasme yra tapę pamatu žingsniams – „stolpersteine“, žydų aukoms skirti atminimo akmenys grindinyje – tampa ir pamatu spektakliui apie biurokratijos kuriamą antžmogišką sistemą.

Grįžta „Remote...“ kūrėjai

Prie nutarimo nutraukti savo gyvybę prisiliečia ir Lietuvoje ypatingo pasisekimo sulaukusio spektaklio-pasivaikščiojimo „Remote Vilnius“ autorius Stefanas Kaegi ir Dominicas Huberis iš „Rimini Protokoll“. Netradicinio teatro kūrėjai Vilniuje pristatys dar vieną teatro suvokimo ribas laužantį pasirodymą „Nachlass“, sukurtą bendradarbiaujant su šveicarų teatru „Vidy“ Lozanoje ir kitomis institucijomis.

Greta sėdintys spektaklio kūrėjai nejučia, tarsi lengvo pasažo – nunešami į gana netolimą praeitį, kurioje girdime Karlsruhės žydų aktorių balsus, stebime jų pašalinimą, suėmimą, tremtį ir kaip visa tai atveda į savižudybę, koncentracijos stovyklas ar slapstymąsi emigracijoje.

Argi tai – teatras, paklaustų žiūrovas, nepratęs prie scenos, kurioje nėra aktorių. Dar geriau: nebėra žmonių, kurie pasakotų istoriją. Jie jau spėjo išeiti. Žiūrovams perduodamas jų palikimas – istorijos, praeitį liudijantys dokumentai ir atsiminimai, o taip pat projekcijos ateities, kuri ateis, kai tavęs jau nebebus, – visa tai kambariuose be žmonių, į kuriuos kviečiami užeiti visi susidomėję. Tarp kitko spektaklio, kuriame reflektuojama savarankiškai pasirinkta mirtis, idėja S. Kaegi kilo lankantis Lietuvoje. Kurdami spektaklį „Remote Vilnius“, jo kūrėjai lankėsi LNDT scenoje kaip tik tuo metu, kai joje buvo pašarvotas a.a. Henrikas Vancevičius, ilgametis tuometinio Akademinio dramos teatro vyriausiasis režisierius. Tuomet ir atsirado idėjos apie mirtį scenoje refleksijos užuomazgos.

„Nachlass“ – tai spektaklis apie žmones, kurių nebėra, tačiau kurių buvimas jaučiamas ir jiems išėjus. Jų nėra, tačiau jie nėra pasyvūs ar tylūs. Jų prisiminimas veikia savarankiškai ir jis sukurtas ne juos pergyvenusiųjų. „Nachlass“, spektaklis liudijantis gyvenimą „po išėjimo“ (vok. „nach“ – po, „lassen“ išeiti) bus pristatomas Menų spaustuvės erdvėse spalio 1-8 dienomis.

Italė tarp Davido Bowie ir Tildos Swinton

Prisiminimais, asmeniniais dokumentais ir praeities liudijimais dalinsis ir italų sprogstamasis teatrinis mišinys – trupės MOTUS spalio 7 ir 8 dienomis LNDT Mažojoje salėje pristatomas mono-spektaklis „MDLSX“. Šifruotinas kaip „middle sex“ (lt. „vidurinioji lytis“) ir atliekamas nenustygstančios vietoje aktorės Silvia Calderoni, spektaklis žiūrovams nepasakoja personažo istorijos, tačiau nepateikia ir autentiškos aktorės patirties – tebūnie klausimas, kiek spektaklyje fikcijos, o kiek realybės, lieka neatsakytas kaip ir kitas klausimas, ar scenoje vyras, ar moteris. Kita vertus, kodėl mums tai turėtų rūpėti? Calderoni prisiminimai, pramaišiui su Jeffrey Egenides‘o novelės „Vidurinioji lytis“ ištraukomis, kviečia nelaukti atsakymo. Kviečia neuždavinėti klausimų. Nespręsti iš anksto. Ir leisti sau priimti tai, ką kitas leido sau priimti kaip save.

Ar tikrai teatre reikia kalbėti apie tai, – galėtų gūžčioti pečiais konservatyvesni žiūrovai, tačiau nusimetusiuosius išankstinių nuostatų pančius scenoje pasitiks nuostabios atlikėjos kūnas ir jo pasakojama smurto, skausmo, sumišimo ir priėmimo istorija. Nuotraukos ir seni namų video supažindina su berniukiško tipo mergaite, kuriai augant ir bręstant kyla klausimas – o visgi, kas ji(s)? Ir į ką reikia užaugti – į vyrą ar į moterį? „MDLSX“ – tai aktorės Silvia Calderoni road trip‘as, kelionė, kurioje ji eksperimentuoja DJ/VJ formate, tyrinėdama lytiškumo ir tapatybės koncepcijos ribas. Tikrovę ir fikciją defokusuojantys autobiografiniai motyvai ir literatūriniai intarpai, siūbuoja tarp lyčių problemų ir lyties atsisakymo. Spektaklio kūrėjai cituoja Judith Butler, Donna Haraway, Paul B. Preciado ir kitas queer konteksto kaleidoskopines ištraukas. „MDLSX“ – tai (kiek)vieno žmogaus žengimas į kitą veidrodžio pusę, išsivaduojant nuo savęs – kaip iš anksto sudėliotos koncepcijos. Tuo tarpu, pasak spektaklį išgyrusių teatro kritikų, Silvia, atliekanti Cal vaidmenį, stoja į vieną gretą su Davidu Bowie ir Tilda Swinton, nė žingsniu neatsilikdama nuo šių androginiškų menininkų kompanijos.