Kitoje parodoje, veikiančioje Londono mokslo muziejuje, pristatomi žmones primenantys robotai. Parodoje svarstoma, ar robotams reikalinga sąmonė, ar jie atims žmonių darbo vietas, o gal jas atiduos patys žmonės.

Lietuvių menas sulaukė dėmesio Londone

Londono galerijoje „D Contemporary“ atidaryta dešimties lietuvių menininkų paroda „Lithuanian Art – Destination London“ sulaukė išskirtinio Londono meno elito dėmesio. Įtakingas išskirtinių kultūros ir meno įvykių portalas „FAD Magazine“ lietuvių menininkų parodą įtraukė į geriausių šiuo metu vykstančių parodų šešetuką.

Parodoje „Lithuanian Art – Destination London“ dalyvauja Almyra Weigel, Dainius Trumpis, Kristina Sereikaitė, Andrius Miežis, Indra Marcinkevičienė, Monika Dirsytė, Viktorija Staponė, Jūratė Rekevičiūtė, Monika Furmanavičiūtė ir Dainius Dirgėla. Renginį inicijavo londoniečių galerija „D Contemporary“ ir meno projekto „Lithuania Now“ įkūrėjai Vida ir Valius Naureckai. Parodos Londone kuratoriai – garsus britų meno kūrėjas ir kritikas Barry Martinas ir „D Contemporary“ galerijos atstovė Mara Alves.

Pasak renginio iniciatorių, išskirtinio renginio svečių dėmesio sulaukė grafikė J. Rekevičiūtė. Su ja susipažinti ir nusifotografuoti panoro daugybė parodos atidarymo svečių. Ryškias spalvas mėgstanti menininkė J. Rekevičiūtė sužavėjo meno kūrėją ir kritiką B. Martiną. 

Fotomenininkė K. Sereikaitė pristatė keturis vandens stichijai skirtus kūrinius. Jos meniniuose darbuose – pirmapradžio žmogaus santykio su gamta ieškojimai. Fotomenininkė tai atskleidžia kūrinių ciklais, kuriuose – ugnis, oras, žemė, vanduo.

Organizatoriai teigia, kad daugiausia dėmesio sulaukė jauniausios lietuvių menininkės M. Dirsytės performansas „Aš tavo saulė“. Norit pamatyti metaliniame cilindre pasislėpusią menininkę, reikėjo įlįsti į konstrukcijos vidų, joje – už stiklo embriono poza susiraičiusi menininkė. „Jautiesi lyg įsibrovęs į kito žmogaus vidų, pamatęs kažką labai intymaus“, – nustebę ir priblokšti komentavo parodos lankytojai.

Anot mano kritiko B. Martino, embriono poza, saulė, cilindras – labai stiprūs simboliai. Ir jei iš išorės tai atrodo kaip paprastas cilindras, tik patekęs į vidų supranti, kad patekai į žmogaus sielą, į menininko vidų.

Bienalė aukštyn kojomis

Menininkai prieš metus paskelbė apie ruošiamą pirmąją istorijoje Antarktidos bienalę. Kelionė laivu į Antarktidą jau prasidėjo. Iki piečiausio pasaulio žemyno krantų liko trys dienos kelionės. Keliauti į bienalę ir ten kartu kurti buvo atrinkta 15 menininkų ir filosofų iš viso pasaulio – Kinijos, Rusijos, Brazilijos, Ekvadoro, Jungtinių Arabų Emyratų, Maroko, Europos šalių. 

Geriausi kūriniai vėliau bus pristatomi Venecijos bienalėje. Visos nuotraukos, filmuota ir tekstinė medžiaga keliaus po viso pasaulio muziejus. Projekto ateitis per metus ne kartą buvo pakibusi ant plauko, nes pasitraukdavo rėmėjai. Vis dėlto, reikiamos lėšos buvo surinktos ir laivas su menininkais, filosofais ir mokslininkais jau pajudėjo nuo Argentinos krantų.

Antarktikos bienalės idėjos organizatorius ir lyderis ukrainietis Alexanderis Ponomarevas turi jūrininko išsilavinimą, bet, pablogėjus sveikatai, jis pasuko į meną ir visiškai jam atsidavė. Kiekvienais metais jis su mokslininkais plaukdavo į Antarktidą ir, pats radęs ten įkvėpimą, nusprendė tokią galimybę suteikti ir kitiems menininkams, sujungti labai skirtingų kultūrų ir sričių kūrėjus.

Rusijos televizijai OTR A. Ponomarevas sako, kad tai – projektas, kurio metu svarbi ir kelionė, ir procesas: „Tai – visai kitokio tipo bienalė. Turiu su kuo palyginti, nes Venecijos bienalėje dalyvavau aštuonis kartus. Antarktidos bienalės šūkis – bienalė aukštyn kojomis. Klausiate, kodėl? Juk keliaujame į Pietų ašigalį. Juk jau mokykloje sužinojome, kad Pietuose visi vaikšto aukštyn kojomis – ir pingvinai, ir žmonės.“

Pasak A. Ponomarevo, yra daugybė paslaptingų istorijų apie laivus ir lėktuvus, pradingusius Pietų ašigalyje. „Tokia atmosfera provokuoja ieškoti naujų filosofinių idėjų. Instaliacijos bus kuriamos ant ledu užklotos žemės. Viskas buvo nufotografuota ir sudokumentuota. Mūsų bienalė – draugiška aplinkai, Antarktidoje nepaliksime jokių pėdsakų. Mūsų projekto tikslas – sujungus mokslininkų ir menininkų jėgas, priminti apie klimato kaitąeškoti būdų šiai rimtai problemai spręsti“, – teigia bienalės organizatorius.

Parodoje – žmones primenantys robotai

Londono mokslo muziejuje iki rugsėjo pradžios veikia robotų paroda. Jos kuratorius Benas Russelsas per penkerius metus surinko daugiau nei 100 žmogaus išvaizdą primenančių robotų. Čia galima pamatyti robotus, kurie buvo naudojami filmuose, tokiuose kaip „Terminatorius“ ar „Žvaigždžių karai“. Taip pat tokius, kurie jau palaipsniui įsilieja į kasdienį buitinį žmonių gyvenimą. Parodos lankytojus pasitinka vienas labiausiai trikdančių eksponatų – ant sienos pritaisytas, kaip gyvas atrodantis kūdikis, pagamintas kino industrijai. Jis lėtai judina rankas, kojas, praveria burną, mirksi. Iš latekso pagaminta oda atrodo labai realistiškai. Parodos kuratoriai teigia norintys, kad lankytojai sutriktų ir keltų nepatogius etinius, socialinius klausimus.

„Norime, kad parodos lankytojai, pamatę judančius robotus, klaustų, ar robotai atžygiuos ir atims mūsų darbo vietas. Ar žmonės, kapitalistai, atiduos jiems darbus patys, nes tai – daug pigiau ir paprasčiau. Ekspozicijoje keliamas klausimas, ar robotams reikalinga sąmonė. Čia matote du mažus robotus, einančius duobės link. Trečias robotas turi nuspręsti, kurį iš jų išgelbėti pirmą. Jis apskaičiuoja, kuris robotas priartės prie duobės arčiausiai ir išgelbėja būtent jį. Tačiau jeigu abu robotai duobę pasiekia vienu metu, robotas sutrinka ir nežino, ką daryti. Taip abu robotai „žūsta“. Žmogaus smegenyse daugybė procesų ir minčių įvyksta per milisekundę, robotai to nesugeba. Tačiau mes klausiame, ar iš viso reikia, kad sugebėtų?“, – „The Guardian“ žurnalistui Oliveriui Wainwrigtui sako parodos turinio kūrėja Ling Lee.

Parodoje žvelgiama į humanoidinius, žmogaus išvaizdą primenančius robotus. Čia nėra mašinų surinkimo konvejerio, saldainių gaminimo ar save vairuojančio automobilio, ką taip pat galima vadinti robotais, robotizuotomis technologijomis. Todėl JAV transliuotojo CNN žurnalistai klausia, kodėl žmonės, mokslininkai, išradėjai kuria robotus, panašius į save ir kaip su jais kurti laimingą ateitį.

Mokslininkai antropologai, teigia, kad žmogus linkęs kurti į save panašius objektus. Juk vaikai žaidžia su lėlėmis ar net patys iš pagaliukų gamina mažus žmogeliukus.

1970 m. Japonijos robotų išradėjas Masahiro Mori iškėlė teoriją, kuri vadinama „Grėsmingu slėniu“ ( angl. „uncanny valley“). Teorija sako, kad teigiamai reaguojame į technologiją, o konkrečiai – į robotą, jei jis yra žmogaus formos. Tačiau tik iki tam tikro lygio.

Anot M. Mori, robotams vis labiau panašėjant į žmogų, atsiranda labai plona riba, kai jie gali sukelti atmetimo, pasibjaurėjimo reakciją, tapti gąsdinantys.

Parodos kuratorius B. Russellas pritaria, kad kuo tiksliau roboto išvaizda atkartoja žmogaus kūną, tuo šiurpiau robotas atrodo. Jis teigia, kad patys naujausi humanoidiniai robotai, nors ir visiškai atkartoja žmogaus išvaizdą, kalbėseną, net mimikas, trikdo aplinkinius, nes jiems trūksta judesių natūralumo, kalbos spontaniškumo. Robotas atrodo taip, lyg priklausytų žmonių rūšiai, tačiau dėl mažų detalių mūsų pasąmonė jį laiko įsibrovėliu, net priešu.

Daugiau nei trečdalis parodos robotų atkeliavo iš Japonijos. Parodos kuratoriai teigia, kad Japonija labiau nei bet kuri kita pasaulio šalis yra prisijaukinusi robotus. Parodos kuratorius B. Russellas teigia, kad tai susiję ne tik su tuo, kad pažangus ir intensyvus robotų kūrimas Japonijoje prasidėjo anksčiausiai, bet ir todėl, kad šalyje dominuoja šintoizmo religija, pagal kurią tarp gyvų ir negyvų daiktų nėra daug skirtumų.

Tuo metu humanoidiniai robotai Vakaruose dažnai suvokiami kaip pavojus. Galbūt vien dėl to, kad terminas „robotas“ kilo nuo 1921 m. čekų rašytojo Karelo Čapeko distopinės pjesės „R.U.P“ („Rosumo Universalūs Robotai“). Dramos veiksmas vyksta gamykloje, kur gaminami žmones primenantys robotai. Vėliau jie sukyla ir sunaikina žmonių rasę.

Tuo metu robotų dizaineris amerikietis Davidas Hansonas pasirinko nesvarstyti tokių apokaliptinių scenarijų ir nuolatos tobulina robotus su dirbtiniu intelektu, turinčius empatijos savybes, gebančius laisvai prisijungti prie žmonių pokalbio. Jis teigia, kad kuo robotas taps išmintingesnis, tuo lengviau jį priims žmonės. CNN pastebi, kad nė vieno iš jo sukurtų robotų nėra parodoje Londone. Galbūt jie pasirodė per daug šiurpūs.

„Nuo gimimo išmokstame atpažinti veidus, mimikas. Todėl nenuostabu, kad siekiame kurti animacinius filmus, kur negyvi objektai sužmoginami. Nenuostabu, kad kuriame robotus, panašius į žmones. Dabar robotai jau sugeba atpažinti, ką reiškia žmogaus mimikos. Geriausias atsakas į emocijas reiškiančias veido išraiškas taip pat yra veido išraiškos, todėl robotas, turintis žmogaus veidą, tampa suprantamesnis žmonės, jie gali tiesiogiai bendrauti viena kalba. Žinoma, nebūtina, kad, pavyzdžiui, robotas-siurblys būtų panašus į žmogų, tačiau kitais atvejais, priklausomai nuo roboto paskirties, tai labai svarbu“, – teigė D. Hansonas per TED konferenciją.