Pavojingose ir brangiose ekspedicijose entuziastai praleidžia kelias savaites ar net mėnesius, nors pasiekti tikslą pavyksta toli gražu ne visiems. Kaip teigia Sniegynų tigro vardą pelnęs Saulius Damulevičius, geriau daug kartų grįžti, negu vieną – negrįžti.

Žino tik du kalnus

Sunki aklimatizacija, permainingi orai, kaustantis šaltis, sniego lavinos, skaudžios bičiulių netektys.

Kalnuose kasmet žūva net ir patyrę alpinistai. Tačiau didžiausiems entuziastams visa tai – ne kliūtis vėl leistis į avantiūrą.

"Kai tik susidomėjau alpinizmu, draugai manęs klausdavo, kada kopsiu į Everestą ar Monblaną. Dažniausiai lietuviai žino tik šiuos du kalnus. Ir jie kai kuriems alpinistams visiškai neimponuoja, nes domina kiti dalykai, pavyzdžiui, uolų, ledo laipiojimas arba techninis alpinizmas. Tai labai skiriasi nuo aukštutinio kopimo", – pasakojo geriausiu 2015-ųjų Lietuvos alpinistu pripažintas S.Damulevičius.

33-ejų vyras per keletą metų įveikė Ismailo Somoni, E.Korženevskajos, Avicenos, Chan Tengri ir Pergalės viršūnes.

Į penkias aukščiausias buvusios Sovietų Sąjungos Centrinėje Azijoje esančias daugiau nei 7 tūkst. m kalnynų viršukalnes įkopusiam alpinistui suteikiamas Sniegynų tigro vardas. Kartu su titulu jis gauna tai patvirtinantį ženklelį.

627-as Sniegynų tigras

Tokių ženklelių nėra daug. Ilgiau nei dešimtmetį kopiantis S.Damulevičius pernai atsiėmė paskutinįjį tais metais – 627-ąjį. Šiuo metu jis – ketvirtas "tigras" Lietuvoje.

"Iki šiol šias penkias viršūnes yra įveikę mažiau nei 400 žmonių visame pasaulyje. Keičiantis reikalavimams tam tikru laiku nebuvo galima kopti į Pergalę ar Chan Tengrį. Dabar keliai atviri, tačiau į juos lipa tik patyrę žmonės", – tikino vyras.

Į ekspedicijas alpinistai paprastai leidžiasi trims keturioms savaitėms.

S.Damulevičiaus žodžiais, vien aklimatizacija septynių kilometrų aukštyje, priklausomai nuo organizmo, gali trukti apie dvi savaites su trupučiu.

Šis užsiėmimas reikalauja gero techninio, fizinio ir psichologinio pasiruošimo.

"Per tiek metų būta visko. Esu nugarmėjęs žemyn, čiuožęs šlaitais šešių kilometrų aukštyje, ir, kai atrodė, kad kūnas pasiduoda, o prieš akis praskrieja visas gyvenimas, staiga pamatai tai, kas tave motyvuoja čia likti. Pajauti, kad esi rankomis įsikibęs į šlaitą. Tokiems dalykams turi būti pasiruošęs", – su užsidegimu pasakojo S.Damulevičius.

Praėjusių metų liepą ir rugpjūtį alpinistas dalyvavo fiziškai vienoje sunkiausių savo ekspedicijų, kai įkopė į šiauriausius ir pavojingiausius pasaulio septyniatūkstantininkus – Chan Tengrio ir Pergalės viršukalnes.

35 dienos ant ledyno

Be laiko, sugaišto skrydžiams ir pervežimams, S.Damulevičius 35 dienas praleido ant ledyno.

"Šis kalnas diktuoja savo sąlygas. Ne tu, o būtent jis sprendžia – gali užlipti ar ne. Ne veltui čia žuvo apie šimtas žmonių, įlipo – 400 per visą istoriją. Pergalė neduoda daugiau nei dviejų ar trijų gerų dienų iš eilės", – kalbėjo entuziastas

Rodydamas nuotraukas iš savo ekspedicijų Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas S.Damulevičius šypsojosi: "Na kaip galima praleisti tokį grožį?"

Kalnų ligą S.Damulevičius paveldėjo iš tėvo ir gero jo draugo, bendražygio alpinisto Dainiaus Makausko, kuris buvo pirmasis Sniegynų tigras Baltijos valstybėse, priklausė Sovietų Sąjungos alpinistų rinktinei.

"Tėvas jį vadino žymiausiu Lietuvos alpinistu. Tuo metu jo pasiekimai buvo įspūdingi, įvertinant, kad į ekspedicijas leisdavosi su gana primityvia įranga: patys siuvosi kelnes, kuprines, palapines iš parašiutinės medžiagos. D.Makauskas buvo pirmasis lietuvis, įkopęs į vieną aukščiausių pasaulio kalnų – aštuoniatūkstantininką Daulagyrį Himalajuose. Tačiau taip ir negrįžo. Leisdamasis žemyn sustojo, norėdamas pailsėti. Nuo to laiko Dainiaus niekas nematė. Vėliau lietuviai daugiau niekada neįkopė į Daulagyrį. Tiesa, 2008-aisiais bandė, tačiau nesėkmingai. Dainius liko legenda", – pasakojo vyras.

Žingsnis iki išsekimo

Alpinistas, keliautojas, fotografas S.Damulevičius taip pat dirba investicijų valdymo srityje, yra verslo konsultantas.

Prieš daugiau nei dešimtmetį jis pradėjo nuo techninio alpinizmo, tačiau vyrui nuolat magėjo išbandyti aukštį.

"Aukštuminiame alpinizme svarbu ne tik technika, geras savęs ir aplinkos supratimas, dar yra daugybė kitų dalykų. Prisideda ir aukščio nuovargis. Iki šiol nėra iki galo ištirta, kaip tai veikia žmogaus organizmą. Kai kurie mūsų yra genetiškai užprogramuoti, todėl negali pakilti aukščiau nei 5–6 km. Pats save tikrinau vis keldamas kartelę", – šypsojosi keliautojas.

2007-ais jam pavyko įkopti į Lenino viršūnę, kurią pasirinko neatsitiktinai. Nors techniškai ji – lengviausia, tačiau, anot S.Damulevičiaus, pernelyg nuvertinama.

Šis kalnas yra matęs pačių didžiausių tragedijų alpinizmo istorijoje. Dar praėjusiame amžiuje žemės drebėjimo sukelta didžiulė lavina pasiglemžė daugia nei pusės šimto žmonių gyvybes.

Tarp jų buvo ir vienas klaipėdietis bei Sovietų Sąjungos moterų rinktinės narės.

"Čia žūva daugiausia žmonių, nes kopia nepatyrę alpinistai. Šiemet, rodos, aštuoni sukrito į plyšius. Net ir keli mūsų ekspedicijos nariai, trūkus kraujagyslėms akyse, dalinai prarado regėjimą. Tad nėra tokio dalyko kaip lengvas septyniatūkstantininkas. Kartais užtenka penkių žingsnių iki visiško išsekimo, o keliasdešimt metrų gali kopti valandą ar net dvi. Ten, aukštai, – labai sausas oras, ima trūkti deguonies. Tokiame aukštyje žmonės net pradeda regėti haliucinacijas, nors pats tuo ir netikiu", – atviravo entuziastas.