Tai, ko čia išmokau ir sėkmingai darau jau kelerius metus, tėvynėje galėčiau pasiekti tik po dešimties metų. Taip sako Clotilde Solange Rigaud, jau septynerius metus Lietuvoje gyvenanti prancūzė. 

„Visada žinojau, kad noriu dainuoti ir vaidinti kine, tai mano aistra ir pašaukimas, o savo šaly man reikėtų labai ilgai laukti, kol galėčiau kažko pasiekti“, – neslepia prancūzaitė.

Ji pradėjo mokytis kalbėti lietuviškai, nes norėjo suprasti, apie ką lietuviai kalbasi ir iš ko juokiasi, tačiau suprato ir tai, kad apie prancūzus mes mąstome stereotipais.

„Edita Piaf, sūriai, vynas, kvepalai ir mada, – juokiasi Clotilde. – Aš tikrai nieko nežinau apie vyną, net nemoku atidaryti vyno butelio."

Moteris tikina, kad Lietuvoje gimė iš naujo, o kitoks požiūris į ją gydo nuo praeities nuoskaudų.

„Iš karto pajutau, kad čia – kitokios galimybės. Visi jauni žmonės jau gali kažką kurti, o Prancūzija – tikrai sena šalis. Ten mes taip gerbiam senus žmones, kurie viską žino, kad jauni žmonės nieko nežino. Tas man labai nepatinka. Sutinku, kad reikia gerbti vyresniuosius, bet tai nereiškia, kad jei esi jaunas, nieko negali daryti. Lietuvoje jauniems žmonėms duodama galimybių“, – pasakoja moteris. 

Plačiau apie lietuvių bei prancūzų skirtumus ir prancūzaitės kelią Lietuvoje – LRT televizijos laidos „Stilius“ reportaže [6].