"Visiška prieštara. Nesuderinama, tačiau kaip nuostabiai tai atrodo!" – būtent tokia mintis kilo vaikštinėjant po "Dirbtinio pluošto" fabriko apleistas patalpas ir mėgaujantis Igno Maldžiūno fotografijomis.

Fotografijos, papuošusios apleistas fabriko erdves, vienur atrodo kaip visiškas kontrastas joms, o kitur – tarsi susilieja su patalpų sienomis, lubomis ir likusiais jau nebereikalingais daiktais.

Užburianti pažintis

Modernistinio stiliaus fabrike, kurio trečiajame aukšte ir eksponuojamos I.Maldžiūno fotografijos, reikia atsargiai vaikštinėti – nebenaudojami daiktai, popieriai, kažkada buvusių baldų dalys mėtosi tiesiog čia pat, ant grindų. Sienų ir lubų dažai atšokinėję taip, kad primena mozaiką, sudarytą iš kelių sluoksnių.

Kai eini ilgu koridoriumi ir užsuki į abiejose jo pusėse esančias patalpas, kurios kartais atrodo tarsi identiškos – tokia patirtis ir pažintis su šia vieta mažų mažiausiai užburia. Ne vien dėl bandymo įsivaizduoti, kaip šios erdvės atrodė, kai čia dirbo žmonės, – užburia ir dėl savo išvaizdos: – prieš akis atsiveria daugybės veiksmų  rezultatas – kažkada buvusios tvarkos destrukcija, praeities griuvėsiai ir pamatai naujai ateičiai. "Apleistų miestų peizažai man sukelia žmogaus ir viso to, ką jis sukuria, laikinumo emociją", – yra sakęs I.Maldžiūnas.

Savo fotografijose jis fiksuoja būtent tai, kas šiuo metu ir yra fabriko erdvės (ne visos) – žmogaus sukurti ir apleisti pastatai, objektai. Taigi, fotografo specifinės vietos instaliacija puikiai atliepia ir "Dirbtinio pluošto" fabriką.

Spalvų svarba

Paroda pavadinta "Work‘n‘Fun". I.Maldžiūnas apie šį savo projektą-parodą kalba: "Fotoprojektas buvo kurtas būtent šiai vietai, žinant kontekstą – tai nebuvo atsitiktinumas. Iš pradžių galvojau eksponuoti "Untitled spaces of America" (fotografijų ciklas, kuriame buvo fiksuojamos neįprastos Amerikos vietos – aut. past. N.K.) nuotraukas, bet pritrūko motyvacijos, pritrūko idėjos visumos. Tuomet gimė mintis, kad reikia sukurti projektą, dedikuotą būtent šiai vietai – "Dirbtiniam pluoštui".

Anot autoriaus, projekto tikslas buvo susieti čia dirbančių žmonių tarybiniais laikais darbo ir laisvalaikio aktualijas. "Pavadinimas "Work'N'Fun" atspindi pagrindinę idėją – fotografuoti vietas, kur žmonės, dirbę "Dirbtiniame pluošte", ilsėdavosi – linksmai leisdavo laiką. Realiai visos vietos, kur būdavo tarybiniai žmones, šiuo metu yra apleistos", – sako menininkas.

Galop išsirutuliojo pagrindinė mintis – tas vietas, kur "Dirbtinio pluošto" žmonės leisdavo savo laisvalaikį, pateikti per tragikomišką prizmę – pateikti jas spalvotai, linksmai. "Visos fotografijos darytos juosta – visos spalvos yra išpieštos lokacijose su spalvotomis blykstėmis – tai šį projektą daro unikalų ir itin sudėtingą – rezultatą gauni tik išryškinęs ir nuskenavęs juostas, kurios fotografuotos (valandiniais išlaikymais) prieš kažkiek laiko", – pastebi I.Maldžiūnas.

Jam nesinorėjo pateikti tų erdvių per banalią liūdesio ir apšiurusių lokacijų romantikos prizmę: "Atsirado spalvos, gyvastis, nerealumas, pasaka, tragikomiškumas."

Harmoninga priešprieša

Fotografijose laikas atrodo sustingęs – daiktai nenatūraliai išmėtyti po fiksuojamas erdves, nežinia, iš kur atsirandantys spalvotos šviesos šaltiniai nudažo fotografijas mistine nuotaika.

"Tamsoje fotografuodamas emociškai stipriausius vietovės taškus, nušviečiu erdvę spalvotomis blykstėmis. Tai kūrinius daro tragikomiškus", – sako I.Maldžiūnas. Fotografas pamini tamsos svarbą savo darbuose ir iš tiesų – visi objektai buvo fiksuojami naktį. Tamsa, naktis simboliškai gali perteikti ir vaizduojamųjų erdvių ( taip pat ir fabriko erdvės) "užmigimą" – nebenaudojamumą, trumpą ar amžiną poilsį nuo žmonių, kurie anksčiau, kas rytą rinkdavosi į šias užfiksuotas erdves.

Viskas, kas įamžinta menininko fotografijose, atrodo taip, tarsi būtų iškvėpta žmogaus – kaip žmogus iškvepia, pašalina iš savo organizmo anglies dioksidą, taip pat lengvai iš savo aplinkos pašalina ir nebereikalingus objektus, ir net milžiniškus statinius. Tačiau šį išmetimą, pašalinimą, atsisakymą, atstūmimą I.Maldžiūnas pateikia labai romantiškai ir žaviai. Nuotraukose vyrauja galybė spalvų – kai kurios jau sukurtos, pridėtos, tam, kad būtų sustiprinama jau esama nuotaika.

Dėl fotografijų spalvingumo ir kyla visiškos prieštaros įspūdis – "Dirbtinio pluošto" patalpose tokios gausos spalvų nėra – interjere dominuoja prislopintos spalvos, neblaškančios dėmesio, mažose patalpose tebestovi stalai, kėdės, knygos, seni darbų žurnalai – dažnai tipinė, darbinė aplinka. Čia pat kabančių I.Maldžiūno fotografijų masteliai išties greitai patraukia dėmesį.

Fotografijose nėra žmonių. Anot paties autoriaus, "eksponuojamose fotografijose nėra nė vieno portreto, nors žmogaus būtis ir įtaka aplinkai mano kūryboje itin svarbi. Ši ekspozicija laviruoja po laiką ir erdvę, nors tai tėra viena dimensija". Toks menininko sąmoningas pasirinkimas nevaizduoti žmonių fiksuojamose erdvėse, I.Maldžiūno nufotografuotas vietas paverčia tokiomis, kurios tarsi pačios išstūmė žmones iš savęs – kaip nebereikalingus ir nebenaudojamus.

Sąmoningai ar ne, jis kelia dviprasmiškus klausimus apie žmogaus ir jo aplinkos santykius – kam kas tampa nebereikalingas? Žmonių eliminavimas iš fotografijų nurodo ir į fabriko erdves, į kurias patekti itin sunku – pamatyti I.Maldžiūno fotografijų parodą galima tik su specialiomis ekskursijomis ir mažomis grupelėmis. Tai, kas anksčiau buvo darbo vieta, dabar tapo itin smalsių ir besidominčių kultūra bei menu žmonių apsilankymo vieta.

Globalus taškas

Ar I.Maldžiūnas kritikuoja šį urbanizmo padarinį – visa ko yrimą ir nykimą? Viename interviu fotografas teigė: "Miestai turbūt irgi yra stebuklas. Žmonijos sukurtas stebuklas. Fotografijomis tikrai nenoriu pasakyti, kad miestas yra labai blogai."

Šis fotografo specifinės vietos projektas, pavadintas "Work‘n‘Fun" puikiai atskleidžia ir šių metų Kauno bienalės vieną iš dėmesio sričių, anot Daivos Citvarienės, "specifinės vietos istorijos, skatina diskutuoti apie šiuolaikinių meno bienalių ateitį, regiono lokalumą ir vietos specifiką globalaus meno pasaulio kontekste".

Apie šią dabar itin dažnai vartojamą globalumo ir lokalumo sintezę – glokalumą, atsiliepia ir I.Maldžiūnas: "Tai ir yra vadinamasis glokalumas, kai pilką, apsmurgusią, visų pamirštą vietą nuspalvini ir pateiki visiškai naujai – ta vieta tampa nebe ta vieta, tai tampa kažkuo globaliu, kažkuo dailiu, kažkuo, kas žmogui, žiūrinčiam parodą, duoda labiau pasaką nei realybę. Čia, man rodos, yra šios parodos stiprybė."