Lietuvoje – jau spalis. Gražusis ruduo dar niekur neiškeliavo. Maža to, jis kasdien tampa vis gražesnis, jo spalvos tirštėja, ryškėja. Tam įtakos turi žemėjanti nakties temperatūra ir šalnos, kurias pranašauja sinoptikai.

Koks ruduo be šalnos? Jų neregėjome visą rugsėjį, taigi lyg praradome tikrojo rudens jausmą. Ar prisimenate, kokios šalnos sidabravo rugsėjį? Tada jos atrodė labai paprastai ir, jei kada nors rugsėjis būtų buvęs be šalnų, būtume labai nustebę. Ar dabar tuo nesistebime? Gali būti, kad tuo nesistebime ir net to nepasigendame. Šiltųjų metų ciklas vis dar lanko mus, todėl palengva atprantame nuo pasiruošimo šalčiams. Tačiau gamtoje tokių lengvabūdiškų dalykų nebūna. Čia visi ruošiasi.

Kėkštai darbuojasi nuo rugpjūčio vidurio: vis renka, neša, slepia giles, riešutus ir viską, ką tik gali surasti. Toks jų biologijos bruožas labai svarbus, nes paukščiai pasirūpina lesalu, be to, išplatina ąžuolus ir lazdynus. Prieš žiemą tokie rūpestingi ne tik jie – taip sėklas žievės plyšiuose slapsto bukučiai, o pelės ir pelėnai vis neša ir neša į savo urvelius sėklas, grūdus, vaisius.

Taip sau atsargas krauna ir voverės – žinomos atsargų kaupikės. Ko gero, šį rudenį joms buvo striuka, nes trūko grybų? Ar voveraitės juos džiovina? Čia išeina panašiai kaip su tais ežių ant spyglių nešamais obuoliais ar baravykais. Iš tikrųjų voverės yra graužikės – jų racionas labai įvairus. Jame nedidelę vietą užima ir grybai, tačiau mūsų klimatas grybams džiovinti visai netinka – per daug drėgna. Atrodo, kad mūsiškės voverės to daryti nemoka. Bent aš nesu radęs padžiautų grybų, nors miškuose teko praleisti tikrai daug laiko.

Negalime nekalbėti ir apie dar vieną rudenišką reiškinį – paukščių migraciją. Iš tikrųjų kiekvieną rudenį migracija yra vis kitokia. Štai ir šiemet dar prieš dvi savaites migracijos sraute vyravo juodosios zylės, dabar dažniausia rūšis žieduotojų tinkluose yra mėlynoji zylė. Šis faktas turėtų būti labai įdomus mokslininkams, tiriantiems paukščių populiacijų kaitą. Žinoma, ruduo dar net neįpusėjo, tad galima laukti pačių įvairiausių jų scenarijų.

Didelę įtaką gyvūnams ir augalams daro vėstantys orai ir nakties šalnos. Į jas reaguoja paukščiai ir skuba skristi kuo greičiau. Po spalio pradžios šalnų savotiškai pasikeičia ir žvėrių pasaulis. Visi jie jau pakeitė savo kailius, pro vasarinį retą kailiuką išaugo ilgi šeriai ir plaukai, o po jais glaudžiasi povilnė. Jos labai prireiks orams atvėsus. Žinoma, kailis dar storės ir šiltės, tačiau jis bus visai kitokios spalvos – labiau derantis ne prie šių dienų gamtos, o prie vėlyvojo belapio rudens ir žiemos.

Žvėrys dar aktyvesni. Tik spalio gale ir lapkritį jie pradės keliauti į būsimas žiemojimo vietas. Dabar tauriųjų elnių patinai skelbia paskutinius savo vestuvių akordus. Gali būti, kad šalnos jų aktyvumą dar padidins, paskui bus jau ramybės metas.

Rudens viduryje prasideda didysis žvėrių medžioklės sezonas. Tačiau, žinoma, mūsų dėmesio laukia ir žvejai, grybautojai. Iš tikrųjų ir medžioklė, ir žūklė bei grybavimas ar uogavimas yra gamtos išteklių naudojimas. Mes šiam pragmatiškam užsiėmimui skyrėme ir skirsime dėmesio, tačiau mums daug svarbiau pati gamta ir ją pažįstantys, mylintys ir saugantys žmonės.

Jau kelintą dieną iš visos Lietuvos sulaukiame pranešimų apie dangumi plaukiančius gervių trikampius. Žmonės klausia, ar jos tikrai atsisveikina. Taip, tikrai gervės išskrenda. Jų graudoki balsai iš padangių dažnai priverčia pakelti galvas ir akimis ilgai ieškoti, o kur tas pulkas. Kai kada gervės skrenda beveik kilometro aukštyje, jos būna pavirtusios taškeliais. Gervių išskridimas visada vaizdingas. Aukštai padangėje, vos matomos, jos skrenda taisyklingais trikampiais. Žinoma, gerves skristi paskatina šalnos, tačiau štai čia dar viena įdomi gamtos mįslė.

Ilgai stebėjęs gerves ir jų rudeninį išskridimą, visada nesuprasdavau, kodėl jos traukiasi nuo keleto laipsnių šalnos. Juk ten, kur jos žiemos, taip pat bus žiema – Šiaurės Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijos kalnuotose vietovėse. Maža to, visi žinome, kad gervės sniego ir šalčio nebijo – kiekvieną pavasarį jos sugrįžta labai anksti, vasario gale ar kovo pirmomis dienomis. Kartais jos net trejetą savaičių braido po sniegus, po ledinį pelkių vandenį, tačiau kodėl rudenį joms baisi paprasta šalna, šarma, kuri pradingsta saulutei tekant...

Jau darbuojasi bebrai. Šis ruduo jiems nelengvas, nes upeliai išsekę, lietūs kol kas menkai juos tepamaitino. Tokių upelių patvankos dar nėra tinkamos žiemai, tad taisyti užtvankas, šiltinti trobeles sudėtinga. Tiesa, kai kas mano, kad pagal taip, kaip ruošiasi bebrai, galima spėti būsimos žiemos charakterį. Ko gero, šis ženklas yra sugalvotas tik mūsų – žmonių, bet ne bebrų. Jie žiemai visada ruošiasi vienodai atsakingai.

Po sausringos vasaros ir pirmosios rudens pusės lašišų migracijų keliai taip ir nepagerėjo. Šios žuvys, praeivės iš Baltijos jūros per Kuršių marias, Nemunu prieš srovę pradėjo kilti rugsėjį. Dabar jos jau turi būti ten, mažiausiuose Nemuno baseino intakuose, kur dugnas smėlėtas ir žvyruotas, kur galima nuvalyti didesnius dugno plotus ir tokiuose lizduose išneršti ikrus. Deja, ne visas šias upeles žuvys pasieks, ypač stambiosios.

Ne mažiau svarbi ir mūsų visų pozicija, supratimas – juk žuvims, keliaujančioms į nerštavietes, svarbu ne tik vanduo, bet ir ramybė. Dar neišgyvendinome visų brakonierių, tačiau prie to galite prisidėti ir jūs. Išvydę prie upės įtartinus asmenis, skambinkite telefonu 112 – praneškite. Žuvys, paukščiai, žvėrys – mūsų visų, tad juos saugoti turime patys. Gamta reikia ne tik džiaugtis, bet ir prisidėti prie jos gerovės.