Naujus mokslo metus ne vienas moksleivis pasitinka su nerimo žyme veide. Itin didelis jaudulys aplanko būsimuosius pirmokus, ne mažiau rūpesčio atnešdamas ir jų tėveliams. Kaip išgyventi šį metą? Apie tai kalbamės su šeimos psichologe Giedre Gutaute-Klimiene.

– Įžengdami į naujus mokslo metus nerimo nestokoja tiek pirmokai, tiek vyresni mokiniai. Kokios pagrindinės to priežastys? Kaip tėvai galėtų pagelbėti atžaloms? 

– Visų pirma stiprus vaiko nerimas ir didelis stresas prieš mokyklą gali būti ženklas, kad kažkas joje nėra gerai. Reikia ieškoti konkrečių priežasčių – klausti apie santykius su mokytojais, klasės draugais. Tėvai turėtų susimąstyti, kaip organizuoti visus mokslo metus, kad vaiko diena nebūtų užimta vien mokslais, atsirastų ir atsipalaidavimą teikiančių veiklų. Mokinius dažnai ima slėgti per didelė atsakomybė ir spaudimas, atimamas noras ir džiaugsmas pažinti. Visai natūralu, kad vaikas nelaukia atostogų pabaigos, tačiau nuolatos bendraujant su atžala, drąsinant jį ir bandant sudominti, galima išvengti neigiamų patirčių.

– Dėl psichologinio nerimo neretai sutrinka ir fizinė vaiko sveikata, skundžiamasi nemiga, įvairiais skausmais. Kaip reikėtų reaguoti? Gal įvairūs negalavimai – tik simuliacija dėl nenoro mokytis?

– Tėvams derėtų jautriai priimti kiekvieną vaiko emociją, nesvarbu, ar būtų tam svarbi priežastis, ar tai – tik nerimas prieš ką nors naujo ir nepažinto. Taip pat nereikėtų skubėti tokių simptomų laikyti manipuliacijomis: net jei ir atrodytų, kad vaikas skundžiasi nepagrįstai, tai gali turėti konkrečias priežastis. Tereikia įsigilinti, išsiaiškinti ir nuraminti atžalas.

– Atrodo, ypač sunku turėtų būti pirmokams, kurių laukia naujas ritmas, nauja aplinka ir taisyklės. Matyt, čia veiksmingiausias abipusis – tėvų ir pedagogų – darbas? 

– Iš tiesų su pirmomis problemomis pirmokas dažniausiai susiduria jau peržengęs mokyklos slenkstį. Tipiškiausia į mokyklą besiruošiančio vaiko reakcija – nekantrus laukimas, džiaugsmas ir pasididžiavimas, kad tapo vyresnis. Sunku surasti pirmoką, kuris nenorėtų eiti į mokyklą, o per dideliu nerimu jį gali užkrėsti patys tėvai. Jau pradėjus lankyti mokyklą, be abejo, reikalingas tiek tėvų, tiek mokytojų atidumas ir įsiklausymas. Vaikai skirtingai prisitaiko, tačiau visada gelbėja atviras pokalbis, diskusijos.

– Galbūt tėvai gali konkrečiais būdais, pavyzdžiui, žaidimo forma pagelbėti atžalai pritapti prie būsimos aplinkos?

– Iš anksto vaiko viskam neparuoši, tik susidūrus su tuo gyvai iškyla daugiau klausimų. Tačiau tikrai galima, kad ir žaidžiant, imituojant mokyklą, papasakoti apie tai, kaip keisis dienotvarkė, kas yra klasė, pamokos, skambučiai ir pertraukos – vaikas susidomės ir įsitrauks.

– Kur tėvai linkę klysti?

– Nesinorėtų ieškoti tėvų klaidų ar kalčių, juk visi jie stengiasi būti geriausi. Tiesiog dažnai įtampą šeimoje didina tai, jog tiek mokykloje, tiek namuose imama orientuotis vien į mokslo rezultatus. Vaikui nepaliekama erdvės ko nors nesuprasti, primygtinis sėkmingumo skatinimas pradeda užgožti paprastą bendravimą, džiaugimąsi tiesiog naujais klasėje išmoktais dalykais. Viskas tarsi įsisuka į pasikartojantį ratą: namų darbų tikrinimas, atsiskaitymų kontroliavimas, nauji reikalavimai… Tai tik sukelia dar daugiau nereikalingo streso, mažėja vaiko motyvacija, savivertė. Paprastas darnaus santykio šeimoje receptas – atida, norėjimas ir mokėjimas įsiklausyti į patį vaiką, jo būsenas, poreikius ir norus.