Kauniečiai abiturientai Marius Kraujalis, Nidas Visockis ir Karolis Kašiuba – pirmoji, tačiau jau išskirtinė žinomo solisto Giedriaus Prunskaus, J.Gruodžio konservatorijos mokytojo, dvyliktokų laida.

Vaikinų gebėjimai neliko nepastebėti šalies ir tarptautiniuose konkursuose. Sėkmingai brandos egzaminus išlaikiusios trijulės laukia naujas etapas – studijos. M.Kraujalis (M.K.) laukia priėmimo į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją, o K.Kašiuba (K.K.) ir N.Visockis (N.V.) – į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) rezultatų.

"Nežinau, ar dar kartą pasitaikys galimybė išugdyti tokius auklėtinius. Parengti tris solinio dainavimo mokinius per vienus metus – nemažai. Tai nėra rekordas, bet darbo buvo daug. Džiugiausia tai, kad visi trys verti eiti toliau, siekti profesionalų karjeros", – sakė G.Prunskus.

– Mokytojau, kuo ypatingi jūsų auklėtiniai?

– Pirmiausia jie visi – skirtingi. Marius labai greitai išmoksta muzikinius kūrinius, nors buvo ir kuriozinių situacijų, kai kelis kartus strigo vienoje vietoje, nors tu ką. Labai kūrybiškas, jam dažniausiai sekdavosi įvairiuose konkursuose.

Karolis iš pradžių buvo it žmogus su kauke. Ją kartais per pamokas pavykdavo atidengti, neišsiduodant ir jam pačiam galbūt nesuprantant, bet laikui bėgant jis tą kaukę nusiėmė pats ir tapo pakankamai atviras. Jo balsas labai įdomus, Karolis turėtų tapti labai geru tenoru, jeigu toliau viskas klostysis sėkmingai. Be to, jis išsiskiria neeiline klausa.

Nidas iš šios kompanijos metais mažiau mokėsi pas mane. Pradžia buvo sunkoka, vyko tarsi paieška – kas jis yra ir kuo gali būti. Jo balsas buvo sunkiai valdomas, bet beveik po pusės metų sugebėjome pralaužti ledus ir progresavome. Nidas drąsus scenoje, nebijo save rodyti (apie tai byloja ir įvertinimas už artistiškumą II tarptautiniame M.K.Oginskio kamerinės muzikos atlikėjų festivalyje-konkurse "Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai" – red. past.).

– Vaikinai, ką labiausiai įsiminėte per pirmą susitikimą su mokytoju J.Gruodžio konservatorijoje?

M.K.: Iš pradžių man siūlė pasirinkti džiazą, bet nuėjau į klasiką. Mane pasitiko dėstytojas ir tiesiog pradainavo. Man tas procesas taip patiko, iškart užsimezgė labai artimi ryšiai ir nedvejodamas nusprendžiau rinktis klasiką.

K.K.: Kai Marius padainavo, įėjau į klasę ir taip pat iškart užsimezgė kontaktas su mokytoju. Vėliau po konsultacijų sužinojau, kad dėstytoją buvo galima pasirinkti pačiam, bet man viskas susiklostė natūraliai.

N.V.: Planavau dirbti su kitu mokytoju, bet labai džiaugiuosi, kad patekau pas Giedrių. Netrukus supratau, kad tai – būtent tas specialistas ir žmogus, kurio ieškojau.

– Ar per visą bendro darbo laiką nė karto nekilo noras atsisakyti muzikos mokslų ir imtis ko nors kita?

K.K.: Buvo tokių minčių, ypač per vadinamąsias vokalines menopauzes, krizes, kai staiga apima jausmas, kad tai – ne tau, atrodo, viską mestum. Tačiau mūsų pedagogui mes – ne vien mokiniai. Jis stengiasi pažinti, perprasti asmenybę ir rasti būdų, kaip motyvuoti.

M.K.: Kartais atrodė, kad iš viso nebemoku dainuoti, viskas – tik blogai. Tačiau dėstytojas labai paprastai, be įtampos pasakydavo, kad kitą savaitę viskas bus gerai, ir krizė baigdavosi.

N.V.: Niekada nesuabejojau. Jau ateidamas dainuoti žinojau, kad to tikrai noriu, kad to sieksiu iškilus net ir didžiausiems sunkumams.

– O jūs, mokytojau, ar visada tikėjote savo auklėtinių perspektyva?

G.P.: Jei ir buvo abejonių, tai jiems to neparodžiau. Pedagogui būtų nesąžininga sakyti savo mokiniui, kad juo nebetiki. Jeigu matydavau, kad mokiniui – krizė, permąstydavau, kaip galėčiau jį nuraminti, kad nedarytų klaidų. Tikėjau visais trimis.

– Kokias savo mokytojo savybes – teigiamas ar neigiamas – pirmiausia pažymėtumėte?

K.K.: Per vokalines krizes, būnant labiau pragmatiškam, labiau viskuo nusivylusiam ir pesimistiškam, mokytojo optimizmas dažnai netgi erzinantis, bet vėliau jis pasiteisina. Man patinka jo kontaktas su žmogumi, artimas požiūris į meną.

– Ar domitės savo mokytojo kūrybine veikla? Kokia konkrečiai? Kas padarė didžiausią įspūdį?

K.K.: Neįmanoma nesidomėti, jeigu esi smalsus, juolab kai mokaisi iš to žmogaus, žiūri į jį kaip į autoritetą. Man didžiausią įspūdį paliko mokytojo teatriškumas.

N.V.: Su Karoliu buvome visuose mokytojo spektakliuose Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir turbūt net po tris kartus. Balkone vis mojuodavome, gaila tik, kad nepastebėdavo.

– Kokia patirtimi, ne vien muzikine, bet ir gyvenimiška, perimta iš savo mokytojo, didžiuojatės labiausiai?

K.K.: Psichologine, saviugdos, savireguliacijos ir nuolatinio auksinio vidurio ieškojimo. Muzikine prasme – tolerancijos kitiems muzikos stiliams, žmogiškoms nesėkmėms.

M.K.: Pagarbos, diskretiško ir mandagaus nuomonės išsakymo, gebėjimo išklausyti.

N.V.: Manyčiau, visi metai, praleisti kartu, man buvo gyvenimo mokykla, išmokiusi ne tik dainuoti, būti muzikantu, bet ir subręsti.

– Kas yra talentas? Dievo dovana ar jį galima pasiekti darbu?

M.K.: Galima turėti talentą dainuoti, bet jei nedirbsi – gerai nedainuosi. Taip pat svarbu tą talentą atrasti. Turi maloniai jaustis darydamas tai, ką darai.

K.K.: Priklauso nuo srities, nes ne kiekvienas bus dainininkas. Manau, jei negalima be kažko gyventi, tai ir yra talentas tai daryti. Mano nuomone, kiekvienas, galintis kalbėti, gali ir dainuoti. Klausimas tik tas, ar jis iš to pats kažką tik gaus, ar tik duos.

N.V.: Manau, kad kiekvienas žmogus yra talentingas, tik kiekvienas skirtingai įdeda darbo realizuoti savo tikslus.