"Ugnies bus, o žirgų, deja, ne", – sako Vytautas Rumšas, režisuojantis legendinę Juozo Grušo dramą "Herkus Mantas", kuri liepos 2-ąją bus parodyta prie Kauno pilies.

Tai vienas iš šios vasaros Pažaislio muzikos festivalio renginių. Simboliška, kad šį kartą pagrindinį vaidmenį atliks Vytautas Rumšas jaunesnysis – režisieriaus V.Rumšo, praeityje prie Kauno pilies jau vaidinusio H.Mantą, sūnus.

– Režisieriau, kaip sekėsi repetuoti, ar rengiantis spektakliui nekilo nenumatytų nesklandumų?

– Mes visi – judantys žmonės. Ankstesniais laikais viskas būtų buvę paprasčiau, nes gyvenome uždarame Sovietų Sąjungos rate – niekas niekur nesiblaškė, negalėjo išvažiuoti. O dabar – visiškai kitoks etapas. Mano atveju norint sušaukti komandą nėra lengva. Tad tikriausiai suderinamumas, planavimas ir yra sunkiausias darbas, kurį reikia atlikti.

– Kas jums buvo lengviau – vaidinti H.Mantą ar režisuoti šią dramą?

– Žinoma, kad lengviau vaidinti vieną vaidmenį. Režisieriui sunkiau, juk jeigu statai spektaklį – be širdies jo nepastatysi. Šalta nosimi nieko nepadarysi. Šio spektaklio tema – ne aš ir jis. Jeigu tauta susikoncentruoja vien tik išlikti, kaip tai atsitiko ir su prūsais, iš esmės jai rūpi savi interesai, tad ji pasmerkta išnykti. Man regis, laikui bėgant dauguma žmonių supras tai ir tada bus galima tikėtis visai kitokio bendravimo tarp tautų, tikėjimų, rasių.

– Savo sūnui davėte patarimų, kaip kurti H.Mantą, ar jis dirba savarankiškai?

– Surinkau žmonių, kad pasakyčiau, kaip aš suprantu šią pjesę, ko norėčiau. Vis dėlto mes, žmonės, susikalbame. Tik trūksta laiko, per kurį žmogus galėtų pilnai priimti kito mintis, norus, idėjas ir paversti visa tai savo troškimais. Tai ypač susiję su aktoriais. Kiekvienas dirbame su įvairiais režisieriais ir pirmiausia privalome suprasti juos, kad galėtume realizuoti režisieriaus supratimą apie kūrinį, jo personažus. Mano manymu, tai yra svarbiausia.

– Kuo skirsis ar bus panašus jūsų "Herkus Mantas" į Irenos Bučienės pastatymą? Ko šį kartą galėtų tikėtis žiūrovas, matęs ankstesnį spektaklį?

– Tada buvo ir žirgų, ir laužų. Šį kartą irgi bus ugnies, tik žirgų, deja, ne. Kadangi viskas vyks mažame plote, žaisti pavojinga. Taip pat skirsis aktorių amžius – dabar vaidins jaunesni. Manau, tai irgi gana svarbu, kad išreikštume mintį. Taip pat šiuo atveju bus skirtingas trumpinimas. O kalbant apie tapatumą, idėja, kurią pradėjo I.Bučienė ir Pažaislio festivalio įkūrėjai Justinas Krėpšta, Petras Bingelis – nuostabi. Šių žmonių dėka lietuviška dramaturgija prie Kauno pilies sutraukė beveik visus mūsų šio žanro kūrėjus.

– Kaip pastatymą, vaidybą veikia atvira erdvė?

– Teatre, kur salėje telpa 150–650 žiūrovų, galioja savi dėsniai. Kad girdėtų ir paskutinės eilės, aktorius priverstas forsuoti balsą. Šiuo atveju jis visada turi mažą mikrofoną, kuris perduoda ne tik kvėpavimą, šnabždesį, bet kartais ir širdies dūžius. Man atrodo, tai – pagrindinis skirtumas. Be to, atviroje erdvėje žiūrovas priartinamas prie artisto.

– Kaip jūs jaučiatės darbuodamasis Kaune?

– Čia jaučiuosi ramiau negu Vilniuje. Gal turi įtakos tai, kad prošal teka dvi upės. Kaune – ramesnis gyvenimas, nesijaučia tokios skubos, kokią galima patirti Vilniuje. Žmonės taip pat ramesni, sakyčiau, netgi nuoširdesni. Jau tuoj nagrinėčiau ir nacionalinį klausimą, bet gal – ne šį kartą?

Kas jis – H.Mantas?

Prūsai buvo baltai. XIV a. lenkų istorikas Jonas Dlugošas rašė: "Prūsai, lietuviai, žemaičiai turi tuos pačius papročius, vieną kalbą ir yra gentainiai."

Prūsiją sudarė Pamedė, Varmija, Notangija, Sambija, Bartija, Nadruvija. Valstybingumo formų nebuvo. Vyravo ugnies, akmenų, senų medžių, šaltinių, ežerų, miškelių garbinimas. Žmonės augino gyvulius, žvejojo, medžiojo, užsiiminėjo kalvyste ir drevininkyste (dabar 4/5 prūsų žemės atitenka Lenkijai).

Prūsų žemių jungimas prie Lietuvos vyko tuo metu, kai prūsus užkariauti buvo pradėjęs Vokiečių ordinas (1226 m.) ir tai labai komplikavo baltų žemių vienijimą. Pirmojo prūsų sukilimo metu prieš vokiečių ordiną, kuris prasidėjo 1242 m. rudenį, aktyviai kariavo ir Mindaugas.Tačiau 1949 m. prasidėjo vidaus karas tarp Mindaugo ir Tautvilo. Mindaugas nebegalėjo padėti, todėl kryžiuočiai pirmąjį prūsų sukilimą numalšino.

Lietuvos politika XIII a. V dešimtmetyje spėjo subrandinti baltų vienybės idėją, kurią įkūnijo Lietuvos valstybė. Prūsai turėjo rinktis: priklausyti Vokiečių ordinui ar būti Lietuvoje. Didysis prūsų sukilimas prasidėjo 1260 m. rugsėjo 20 d. Jame dalyvavo sembai (vadas Glandas), notangai (vadas H.Mantas), varmiai (vadas Glapas), pagudėnai (vadas Auktumas) ir bartai (vadas Divonis Klokinis). 1262–1263 m. prūsų sukilimą parėmė Mindaugo Lietuva. Pasinaudoti istorine galimybe sujungti Prūsiją su Lietuva vėl sutrukdė vidaus kovos Lietuvoje. Mindaugo nužudymas (1263 m.) ir po jo prasidėjusi sumaištis lėmė visišką Didžiojo prūsų sukilimo numalšinimą (1274 m.). Tūkstančiai prūsų buvo išžudyta, vieni tapo kryžiuočių tarnais, o kiti pasitraukė Lietuvos link.

1957 m. parašyta J.Grušo drama "Herkus Mantas" – tai nedidelis Didžiojo prūsų sukilimo laikotarpis. H.Mantas gimė Notangijoje, buvo vieno iš prūsų vitingų (didikų) sūnus. Jaunystėje kaip įkaitas pateko į kryžiuočių rankas ir su jais pragyveno dešimt metų. Magdeburge jis buvo apkrikštytas. Mokėjo vokiečių, lotynų kalbas, susipažino su kryžiuočių karo mokslu. Pabėgęs į Prūsiją ir palikęs savo mylimąją, kuri nesutiko bėgti kartu, ten tapo prūsų kariuomenės vadu. Jis – naujas žmogus, jo pasaulėžiūra taip pat nauja. H.Mantas ne diktatorius, tai savo genties žmogus. Nuo kryžiuočių pabėgusi jo didžioji meilė Kristina kelia sumaištį tarp pagonių. Vitingai reikalauja atsikratyti meilės vokietei ir priverčia Herkų sudeginti ant laužo riterį Hirchalsą – jo mokytoją, kaip auką pagonių dievams. H. Mantas kaltinamas veidmainyste: viena ranka vadovauja sukilimui, kita – globoja vokiečius. Jis bando atmesti vitingų valią ir išlaikyti dvasinę autonomiją, nori būti pats atsakingas už save ir tiki žmogiškumo idėja.

Kaip niekada šiandien artima J.Grušo mintis: "Atskirai reikia pabrėžti nacionalinę tapatybę, tautinę ambiciją: mažos tautos neturi teisės gyventi be dorovės stabdžių, nes tai veda prie išsigimimo ir nykimo. Maža tauta lygi didelei tautai tik moraline ir dvasine stiprybe."

Spektaklyje "Herkus Mantas" vaidina žavios ir talentingos aktorės: Toma Vaškevičiūtė, Adrija Čepaitė, Marcelė Zikaraitė. Taip pat – puikūs aktoriai: V.Rumšas jaunesnysis, Mindaugas Capas, Evaldas Jaras, Jokūbas Bareikis, Albinas Arkauskas, Ramutis Rimeikis, Šarūnas Puidokas, Jonas Braškys, Algimantas Butvilas, Mantas Vaitiekūnas, Mindaugas Jusčius, Paulius Markevičius, Martynas Vaidotas, Arūnas Vozbutas, Džiugas Siaurusaitis. Tai aktoriai, užgrūdinti lietaus, vėjo ir ugnies. Scenografė – Virginija Idzelytė, režisierius – V.Rumšas.

"Už laisvę reikia brangiai mokėti. Dovanai duodama tik vergija". J.Grušas "Herkus Mantas".