2014-ieji daugeliui Lietuvos kino žiūrovų įsimins kaip „Lošėjo“ metai. Tačiau ir be šio režisieriaus Igno Jonyno trilerio šiemet buvo gausu lietuviškų premjerų, sako LRT.lt kalbinti ekspertai.

Kino teatro „Pasaka“ programos sudarytoja Greta Akcijonaitė pažymėjo, kad dėl „Lošėjo“ smarkiai pakilo lietuviško kino populiarumas.

„Tikrai jaučiama, kad Lietuvos kino centras veikia geriau, nes atsirado kryptys, kuriomis einama“, – sakė pašnekovė.

Kino centro „Skalvija“ direktorė Vilma Levickaitė taip pat atkreipė dėmesį į „Lošėją“, kuris, jos teigimu, atnešė nemažai pajamų. Tiesa, jai pačiai šis filmas nelabai patiko.

„Silpna dramaturgija, viskas dirbtina, pritempta, neorganizuota, nedinamiška“, – nusivylimo priežastis vardino ekspertė.

V. Levickaitė pridūrė, kad nauji lietuviški filmai tampa vis labiau orientuoti į komerciją ir meno juose yra vis mažiau. Todėl „Skalvija“ vis dažniau nebesivadovauja anksčiau turėta politika visada rodyti naujas Lietuvos kūrėjų premjeras.

„Forum Cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas irgi teigė, jog 2014 metai buvo išskirtiniai lietuviškų filmų gausa. Be „Lošėjo“, jis atkreipė dėmesį į Emilio Vėlyvio „Redirected“, Rimvydo Čekavičiaus „Arvydas Sabonis 11“, Vinco Sruoginio ir Jono Ohmano „Nematomą frontą“.

Įsiminė fantastika ir dokumentika

Nors ir nuogąstavo, jog po pasaulio kiną Lietuvoje pasidairyti yra pakankamai sunku ir jį pamatyti galima tik išvažiavus svetur, G. Akcijonaitė išskyrė kelis užsienio studijų kūrinius.

Pirmasis – „Tarp žvaigždžių“ (angl. Interstellar) – naujausias britų-amerikiečių režisieriaus Christopherio Nolano darbas. „Apie laiką ir meilę, su daugybe specialiųjų efektų. Siužetas priverčia susimąstyti ir labai paveikia. Nors filmas trunka pakankamai ilgai, visai nesinori, kad jis baigtųsi“, – filmą apibūdino „Pasakos“ programos sudarytoja.

Antrasis – „Žemės druska“ (angl. The Salt of the Earth) – Prancūzijoje ir Brazilijoje filmuota biografinė dokumentika. „Jame pasakojama apie fotografą, kuris daug metų dirbo įvairiuose pasaulio karštuose taškuose – per krizes ir katastrofas. Tai meistriškai sudėliotas pasakojimas apie asmenybę, kuri keičia pasaulį ir primena, jog kiekvienas gali daryti tą patį, bet pradėti reikia nuo savęs“, – pasakojo G. Akcijonaitė.

„Nieko tokio ryškaus“

Išskirti geriausias metų premjeras sunku buvo ir „Skalvijos“ direktorei. „Šiemet nebuvo nieko tokio ryškaus, o mums labiau patinka klasikiniai filmai“, – sakė ji ir priminė, kad šiemet Lietuvoje rodytos Ukrainos dokumentinių filmų kūrėjo Sergejaus Bukovskio bei graiko Theodoro Angelopoulo retrospektyvos.

Vis dėlto V. Levickaitė paminėjo Weso Andersono „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (angl. The Grand Budapest Hotel), kuris, jos teigimu, turi labai gražų stilių, formą, dramaturgiją ir puikius aktorius.

„Taip pat Larso von Triero „Nimfomanė“ (angl. Nymphomaniac) sukėlė šiokį tokį skandaliuką, paskatino diskusijas ir buvo įdomus“, – pažymėjo pašnekovė.

V. Levickaitė užsiminė ir apie Linos Plioplytės „Amžinai stilingos“, tačiau jį apibūdino kaip „nelabai filmą, o labiau iniciatyvą, išaugusią iš tinklaraščio rašymo“. „Tai toks kratinys, nors pati idėja priversti susimąstyti apie moterų senėjimą ir amžių tikrai sveikintina“, – sakė ji.

„Oskarą“ žada animacijai

Per metus maždaug 400 filmų peržiūrintis G. Plytnikas išskyrė keturis geriausius šių metų filmus.

„Kalbant apie didesnio biudžeto kūrinius, įsiminė „Viešbutis „Didysis Budapeštas“. Iš animacinių labai patiko „Dėžinukai“ (angl. The Boxtrolls), kuris greičiausiai turėtų gauti „Oskarą“.

Dar atkreipčiau dėmesį į Jonathano Teplitzky „Atpildą“ (angl. The Railway Man), o iš „Scanoramos“ filmų man patiko „Jauna ir graži“ (angl. Young & Beautiful)“, – savo pasirinkimus išdėstė pašnekovas, tačiau pažymėjo, kad 2014-ieji kine nebuvo kuo nors ypatingi ir pakankamai įprasti metai.