Triukšmas, kurį skleidžia internetas, televizija, radijas, yra tos pačios kaimo paskalos, neleidžiančios žmogui įvertinti tylos ir džiaugtis tuo, ką jis daro, sako filosofas Rimantas Viedrynaitis. „Bet nėra didesnio šnekėtojo už tave patį. Tai – visos tavo kasdienės mintys, netgi piktinimasis tuo, kad pasaulis supuvęs, arba net, atrodytų, visiškai nekalti dalykai, kurie nuolatos ūžia tavo galvoje ir nuo kurių apskritai niekur negali pabėgti“, – pastebi jis.

Anot R. Viedrynaičio, būti vienam ir tylėti – visai nereiškia graužtis ar dėl kažko gailėtis: „Graužatis labai nenaudinga, nes tu pabūni su visomis savo praeities šmėklomis. [...] O kai tyla aplink tave pasidaro jauki, [...] tu susitaikai su savimi ir gali labai ramiai patylėti be gailesčių ir be planavimų. Tada atsiranda labai didelė tikimybė, kad padarysi daug mažiau kvailysčių, negu iki tol esi padaręs, nes su savimi susitaikęs žmogus nėra tas, kuris ateina keršyti, kuris pavydi.“

– Filosofas Sorenas Kierkegaardas pasaulį pavadino sergančiu, nes jam šis pasirodė pernelyg triukšmingas, ir siūlė tylos vaistus. Kokią reikšmę tyla įgauna šiandien, kai gerokai triukšmingiau nei prieš 150 metų, kai, regis, garsas, triukšmas persekioja mus visur, kur esame?

– Taip, XIX a. pirmosios pusės pasaulis, kai gyveno S. Kierkegaardas, mums tikrai neatrodytų labai triukšmingas, bet klausimas, ką jis turėjo galvoje. Žinoma, išorinio triukšmo prasme mūsų laikas nepalyginti triukšmingesnis. Bet ar S. Kierkegaardas tikrai galvoje turėjo tuos žvengiančius arklius, vežimų ratų bildesį Kopenhagos gatvėse, aš nežinau. Man atrodo, kad jį labiau slėgė kitas dalykas, tai yra pats pagrindinis triukšmo šaltinis – žmogus. Taip, kai sakoma „mūsų laikai“, apeliuojama į tuos supuvusius laikus. Bet kada jie buvo mažiau supuvę, sunku pasakyti. Visada jie supuvę. Tik supuvimo priežastis, ko gero, labiau tas, kuris tuo supuvimu piktinasi, arba tas, kuriam tai kelia kažkokį susirūpinimą. Bet jei kelia susirūpinimą, jau yra požymis, kad vis dėlto galima alternatyva. Tik ta alternatyva ne išorėje, o viduje.

Ką turiu galvoje sakydamas, kad pagrindinis triukšmautojas yra pats žmogus? O tai, kad nėra didesnio šnekėtojo už tave patį. Tai – visos tavo kasdienės mintys, netgi piktinimasis tuo, kad pasaulis supuvęs, arba net, atrodytų, visiškai nekalti dalykai, kurie nuolatos ūžia tavo galvoje ir nuo kurių apskritai niekur negali pabėgti. Šiaip gali užsikimšti ausis, įlįsti kažkur labai giliai po žeme, kad negirdėtum arklių žvengimo ir ratų bildesio, bet nuo didžiausio triukšmautojo tokiu būdu niekur nepabėgsi. Jis yra ir mūsų laikų priežastis.

Ko gero, galima būtų manyti, kad S. Kierkegaardas turėjo galvoje žmogaus įsivėlimą į, pavadintume, tam tikrus visuomeninius diskursus, šnekėjimus, aktualių temų nagrinėjimus, labai intensyvius bandymus spręsti problemas. Nes ką reiškia XIX a. pirmosios pusės S. Kierkegaardo miestas? Ne kažin koks ten tas didmiestis. O jei įsivaizduojame kokį kaimo žmogų, žengiantį paskui arklą, vienintelis triukšmautojas yra prunkščiantis arklys, dar kažkur čirenantis paukštis, o pagrindinis kalbėtojas – žmogaus galva, kuri vis tiek kalba, kaip jis čia pabaigs, kalba apie arklį, kuris kreivai eina, ir pan.

Visą laiką ta kalba vyksta, bet nėra tų dalykų, kurie žmogų, gyvenantį bendruomenėje, pradeda labai stipriai užspausti. Tai – įvairios paskalos. Kaime tų paskalų visada yra, ir sakoma, kad kaimas – paskalų vieta. Bet iš tikrųjų viešasis diskursas, kurio dabar labai daug, ir yra tos pačios kaimo apkalbos, tik įvairesnėmis formomis: internetas, televizija, radijas ir t. t. Ir to triukšmo skleidimas papildo arba visiškai užspaudžia žmogų nebuvime, kai jis tiesiog negali džiaugtis tuo, ką daro.

– Iš kur kyla ši paskalų, plepėjimo, eterio užkimšimo, triukšmo kultūra? Kokius poreikius ji tenkina?

– Ji slepia tuštumą. Kai nieko nėra, yra labai daug šnekos. Juk kai žmonės vienas kitą supranta arba turi, ką pasakyti, jie kalba gana santūriai. O kai žmogus neturi, ką pasakyti, liejasi žodžiai. Panašiai, kaip man dabar. Tiesiog nenutrūkstamas srautas.

– Aš Jus verčiu – tai skirtumas.

– Niekas nieko negali priverstas daryti. Žmogus ateina savo noru daryti tokio visiškai neįmanomo ar net beprotiško dalyko – kalbėti apie tylą. Kas gali būti kvailiau? Juk apie ją reikėtų tylėti. Yra, žinoma, tokia alternatyva – tylėti. Bet galbūt galima tikėtis, kad kartais pakalbėjimas šį tą pakeis, t. y. visiškai tuščias kalbėjimas galbūt gali būti pakeistas kokiu pasakymu, kuris vis dėlto priverstų žmogų suklusti. Tai, ko gero, pirmoji pozityvi tylos pusė – priversti žmogų suklusti. O kai žmogus suklūsta, jis priverstas girdėti tikrus dalykus. Jis nesuklūsta dėl paskalų, visiškai nesvarbių dalykų, foninio triukšmo. Jis suklūsta tada, kai nori kažką suprasti. Ir jeigu jau taip nutinka, galima paploti sau per petį ir pasakyti – šaunuolis, gerai padirbėjai.

– Vis dėlto suklusti nėra taip lengva. Ramiai kur nors prisėdus, tyla neįsivyrauja. Juk minėjote – pats didžiausias triukšmadarys yra žmogus. Taigi ką daryti su tuo triukšmautoju, kaip ugdyti gebėjimą suklusti ir išgirsti tylą?

– Yra įvairių technikų, bet bėda, kad technika negali būti sprendimas. Žmogus, rinkdamasis techniką, jau turi suprasti, kodėl jam to reikia, kodėl jis tai daro. O technikos labai paprastos: kvėpuok, skaičiuok savo kvėpavimą, galvok apie tai, kaip kvėpuoji, ir pagaliau džiaukis, kad gali įkvėpti ir iškvėpti. Atrodo, paprastas pratimas, bet jei žmogui šiaip pasakysi „klausykis savo kvėpavimo ir skaičiuok“, jis atsakys „durnas, taigi tiek darbų, tiek reikia nuveikti, karjera reikia pasirūpinti“. Ir tokį žmogų galima suprasti – jis gyvena visiškai normalų, įprastą gyvenimą, o suklusti ar bandyti kažką suprasti jam atrodo nesvarbu. Žinoma, jis klysta, nes, to nesuprasdamas, nelabai supranta, kam duotas gyvenimas. Bet niekas kitas: nei mokytojas, nei gyvenimo aplinkybės, nėra priežastis suklusti. Žmogaus negali priversti klausytis, girdėti, išmokti tylėti, nes šie dalykai neturi priežasties. Todėl jie yra tokie keisti.

Visus dalykus, kuriuose gyvename arba į kuriuos save panardiname, sieja priežasties ir pasekmės ryšys: jei yra vienas, yra kitas, jei yra kitas, yra ir trečias ir t. t. Nors šią grandinę vadiname rutina, tai ne visai rutina, greičiau ji – tam tikra tiesė. Tik mes jos nelabai įsisąmoniname kaip tiesės – nors visi puikiai žinome, kad kada nors mirsime, vis dėlto tai atrodo labai neįtikėtina: negali būti, bent jau ne dabar. O jei ne dabar, galima užsiimti kažkuo, kas prasminga, pvz., pašnekėti apie kažką – kad ir apie tylą. Taigi galima daryti viską, kad tik nesuvoktum to, kad vis dėlto gyveni ne rutinoje, gyveni tiesėje su labai aiškia pabaiga, tik nežinia, kur esančia. Būtent ta rutina (arba pasekmių ir priežasčių grandinė) iš esmės leidžia turėti sąlyginę ramybę. Kitaip tariant, tu išlaisvintas nuo mąstymo. Tiesiog darai tai, ką reikia, ir negalvoji. O jei negalvoji, ir problemų nėra. Jos visos nustumiamos, eliminuojamos.

Tačiau kiekvienam žmogui reikia išspręsti savo gyvenimą, žmogus turi nugyventi. Tik klausimas, kokį gyvenimą nugyveni, jei visą laiką gyveni kažkieno kito gyvenimą – tų paskalų, tą visuomeninį gyvenimą, esi labai aktyvus, visur atpažįstamas, visur matomas. Žinoma, puiku, jei tau patinka tavo atvaizdas ir labai norisi savimi gėrėtis. Valio! Narcizui viskas į naudą išeina, bet galutinis rezultatas vis tiek tas pats – vis tiek galų gale lieki vienas ir, kai lieki vienas, tenka labai stipriai išsigąsti arba nusivilti tuo, ką nuveikei ir ko nenuveikei. Tai, man atrodo, yra pagrindinis akstinas. Be abejo, čia negali būti jokio moralizavimo: maždaug – neautentiškai, neteisingai gyvename, tai paaiškinsiu, ką reiškia būti teisingai. Moralizuojamas žmogus paprastai bėgs. Nesąmonė! Žmogui nepaaiškinsi, jis pats turi tai surasti. Ir jeigu jam atrodo, kad teisingas gyvenimas yra tas viešas gyvenimas ir viešas taškymasis, tebūnie.

Tai – jo pasirinkimas ir jo gyvenimas. Už jį tu negyveni. Todėl liūdnai pakraipai galvą ir eini toliau. Ką darysi...
Man, pavyzdžiui, nelabai patinka. Kiekvieną savaitę nuotoliniu būdu konsultuodamas studentus privalau padaryti įrašą ir paskui paskelbti, kad kiti galėtų pasižiūrėti, bet pats nė karto nesu žiūrėjęs, kas ten buvo, nes man nepatinka nei tai, kaip kalbu, nei taip, kaip kas atrodo. Tai mane erzina. Tačiau dalyvauti pokalbyje, kur pasirodo koks protingas žmogus, yra vienas teisingo gyvenimo įvykių, nes įvyksta tikrosios dalybos. Tu žmogui nieko negali nei nurodyti, nei parodyti, nei kaip koks išminčius parodyti pirštu kryptį, kad visi į tą pusę pasižiūrėtų, praregėtų, patirtų nirvaną ir pradėtų purtytis iš gyvybės džiaugsmo. Ne. Dalybos įvyksta tau nepastebint, to net nepavadinsi paguoda. Kai yra protingų žmonių, ne taip liūdna gyventi pasidaro. Nors tai irgi smagu. Kita vertus, manydamas, kad kažką duodi, greičiausiai daug daugiau pasiimi, negu duodi. Galima sakyti, kad tas darbas kartais būna siurbėliškas, nes per jį pasikrauni.

– Pamenu, kai pasiskundžiau vienam operatoriui, kad negaliu nei savęs matyti, nei savęs girdėti, jis man atsakė „o būtų blogai, jei tau tai patiktų“.

– Čia jau būtų labai smagu visiems psichiatrams, jie trintų rankutėmis, sakytų „viskas čia aišku, narcizas, reikia tave gydyti“. O kokiu būdu gydyti, nežinau, nes dabar reikia viską spręsti pozityviai, įtikinti žmogų, kad jis yra geriausias, tobuliausias, kad jis matytų gyvenimą pozityviai, kitaip tariant, pats sau plautų smegenis ir tuo labai džiaugtųsi... Nežinau, kaip gydyti narcizą. Pasižiūrėk – koks tu bjaurus? Juk tada viskas sugrius. Kaip tam žmogui, kuris labai nuoširdžiai savęs nemėgsta arba nekenčia, nors bando parodyti priešingai? Tie dalykai, ko gero, nustumti į kažkokį sąmonės paribį, nėra įsisąmoninti. Tam tikri dalykai, kuriuos žmogus dirbtinai susikuria, jam tampa daug tikresni už tikrąjį žmogų, kuris yra kažkur giliai. Tikiu, kad yra. Kiekvieno sieloje yra kažkas tikro, ir toje vietoje, kur gyvena tas tikras žmogus, gyvena ir tyla.

– Šito sąmoningumo ar tylos vienuoliai eidavo ieškoti į dykumą, užsidarydavo celėse. Kaip elgtis šiuolaikiniam žmogui?

– Jeanas Baudrillard`as, simuliakro specialistas, XX a. postmoderniosios filosofijos atstovas, kalba apie tikrovės dykumą. Ko gero, mes visą laiką esame dykumoje, tik to nepastebime. Kodėl nepastebime? Nes tos tikrovės arba sugebėjimo girdėti, užuot vien klausęsi, matyti, užuot tik spoksoję, mes turime labai mažai arba apskritai neturime. Miražai, kurie vyksta aplink mane, garsinės haliucinacijos, kurios įvairiu triukšmu mane pasiekia, toli gražu nėra užpildytos erdvės požymis. Priešingai – kuo daugiau triukšmo, tuo aiškesnis požymis, kad ten nieko nėra. Daug triukšmo dėl nieko. Tas niekas ten ir pasirodo. Tas niekas šiuo atveju – labai jau negatyvus, triukšmingas niekas.

Žmogus, radęs tylos branduolį, tampa visaverčiu, tikruoju žmogumi, o triukšmingasis niekas toli gražu nėra užpildantis. Priešingai, jis išsunkiantis, atimantis jėgas ir kuriantis totaliniu nuovargiu, peraugančiu į lėtinę depresiją, kuri turi būti gydoma antidepresantais. Tada be chemijos niekur nedingsi, ji tampa sudėtine dalimi to, kas ir yra triukšmas. Chemija yra triukšmo priedėlis. Ką tame triukšme daryti žmogui? Vis dėlto tikiu tokiu keistu dalyku, apie kurį labai ironiškai kažkada kalbėjo Rene Descartes. Jis sakė, kad žmonės mano, jog vieno dalyko tikrai nestokoja, t. y. sveikos nuovokos, sveiko proto. Bet kai pagalvoji, o kas gi ta sveika nuovoka ir sveikas protas, paaiškėja, kad nėra taip paprasta ir mes visi to labai stokojame.

Nesugebėjimas tam tikrų dalykų identifikuoti, atpažinti kaip tikrų, iš tikrųjų ir yra kvailystė, sveikos nuovokos neturėjimas. Sveika nuovoka ir atsiranda, kai žmogus sugeba atrinkti tai, kas svarbu, prasminga, svarbu nes, tai jo vienintelis ir nepakartojamas gyvenimas. Čia pasireiškia jo protas arba sveika nuovoka. Kuo jis daugiau blaškosi, taškosi ir dalyvauja, tuo jis labiau žmogus be gyvenimo, be laimės, paskendęs negatyviajame triukšme vargšas. Nors tai ir yra šiuolaikinio žmogaus idealas – visur esantis, visur matomas.

– Man labai patiko Blaise`o Pascalio mintis, kad visos žmogaus bėdos yra dėl to, kad jis tiesiog nesugeba ramiai pasėdėti kambaryje vienas.

– Taip, čia atrodytų vienatvė, juk tylėti galima tik vienatvėje, nes, kai yra kažkas kitas, bent jau apie orą reikia su tuo žmogumi pašnekėti, nes kitaip nei šis, nei tas. Bet juk tikrasis santykis tarp žmonių dažniausiai labai keistai ir paradoksaliai atsiranda tada, kai jie gali tylėti – tylėti ne po vieną, ne atskirai. O ką B. Pascalis galėjo turėti galvoje taip sakydamas? Jei žmogus vis dėlto sugebėtų tokiu būdu (tai būtų viena vadinamųjų technikų arba praktikų) nebėgti, sustoti, pabūti vienas ir pasilikti prie stalo, bet ne planuodamas savo ateitį, kas šiaip jau yra labai kvaila, arba gailėdamasis dėl praeities, kas irgi kvaila, bet gal truputį mažiau kvaila už planavimą, o bandydamas suprasti save, suprasti, kas vyksta.

Graužatis yra labai nenaudinga, nes tu nepabūni tame kambaryje vienas. Tu pabūni su visomis savo praeities šmėklomis. Tada nėra tylos, nes tu verdi, prieštarauji, piktiniesi, teisiniesi arba, priešingai, save plaki. O kai tyla aplink tave pasidaro jauki, tai ir yra tas momentas, kai po tokio patylėjimo susitaikai su savimi ir gali labai ramiai patylėti be gailesčių ir be planavimų. Tada atsiranda labai didelė tikimybė, kad padarysi daug mažiau kvailysčių, negu iki tol esi padaręs, nes su savimi susitaikęs žmogus nėra tas, kuris pretenduoja, kuris ateina keršyti, kuris pavydi.

O iš kur tas pavydas? Nes aš noriu ateityje turėti daugiau. Iš kur tas kerštas? Už tai, kad mane nuskriaudė, todėl aš neturiu tiek daug. Taigi buvimas būtinuose atsitiktinumuose – toks sausas vanduo. Būtini atsitiktinumai yra tokie, kurie nuo mūsų tiesiogiai nepriklauso. Jie vyksta, mes esame juose panardinti, ir išeina taip, kad tai ir yra tikroji mūsų esatis, tikroji mūsų būtis. Bet juk taip nėra. Tas tikrasis jis visą laiką yra kažkur labai giliai paslėptas, užspaustas, nutildytas. Jis niekada netampa arba tu greičiau netampi juo – netampi savimi. Žmogus nėra pats. Visą laiką yra kažkas kita.

Ta grandinė arba įsipynimas į atsitiktinius būtinumus toli gražu nėra būtina. Jei žmogus tai suvokia ir atranda ramybę, jis yra išlaisvintas. Jei nepavydžiu, tai – ramybė. Jei nesigviešiu kažko, kas man nepriklauso, arba, žiūrėdamas į sėkmingai gyvenantį kaimyną neplanuoju jo apiplėšti ir tada labai gerai gyventi, jei tą pačią dieną neprisimenu visų nuoskaudų, kurias esu patyręs, ir neplanuoju, kaip visiems anksčiau ar vėliau atkeršysiu arba padarysiu tokią karjerą, kad man visi paskui pavydės, pradedu gyventi savo gyvenimą, o ne tų atsitiktinumų.

Galiu baisiai supykti ant žmogaus, kuris troleibuse užlipo man ant kojos. Na, niekšas paskutinis. Tokia graži diena buvo, viskas gražiai prasidėjo, išėjau į darbą, bet numynė koją. Viskas, nekenčiu aš tų žmonių, šlykštynės paskutiniai, grūdasi, lipa, veržiasi. Va tada įkvėpk ir pasižiūrėk į save – ką tu dabar galvoji, kodėl taip galvoji. Ar ne durnas esi taip šnekėdamas? O jei tau nejuokinga, vadinasi, neturi humoro jausmo. Jei neturi humoro jausmo, esi pasmerktas.

– Tada sėsk ir patylėk vienas kambaryje...

– Ko gero, nepadės. Jei nesugebi iš savęs pasijuokti, ir patylėti nebeišeis. Humoro jausmas leidžia pamatyti neadekvatumą, netikroviškumą dalykų, kurie mums atrodo tokie svarbūs, reikšmingi ir būtini. Blogiausia tai, kad vaikai būtent taip ir ugdomi, auklėjami. Jiems nuolat kalama į galvą, kaip jie turi būti tokie, anokie, trečiokie... O kodėl? Todėl, kad tik tada jie bus laimingi, sėkmingi ir pan. Visa grandinė. Tai reiškia, kad žmogui iš pat pradžių plaunamos smegenys ir kalama į galvą, kad nieko kito teisingo, išskyrus įprastą arba kažkieno kito nubrėžtą kelią, nėra. Jeigu jis neis, jis – žlugęs žmogus. Kažkada ir man yra taip sakę – šitas tai tikrai bus kalėjimo kamštis. Dėl to „kalėjimo kamščio“ nežinau – negali sakyti, negali išsižadėti. Gyvenimas kol kas nesibaigė. Ir, jeigu dar gyvensiu kurį laiką, ką gali žinoti. Gal ir „kamštis“ būsiu. Bet geras „kamštis“...