Prieš pat nacių ir sovietų karą Kaune gyveno per 32 tūkst. žydų, o, pasibaigus nacių okupacijai mieste liko tik 634 kauniečiai žydai, sako istorikas Arūnas Bubnys. „Tiesa, dalį jų iš Dachau koncentracijos stovyklos išgelbėjo amerikiečių kariuomenė, iš Štuthofo – sovietų kariuomenė. Taigi matome, kad pasekmės iš tikrųjų buvo labai tragiškos“, – primena knygos „Kauno getas1941–1944“ autorius.

A. Bubnio teigimu, Kauno gete vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas: buvo policijos choras, vyko įvairūs renginiai, net simfoniniai koncertai, skaitomos paskaitos, veikė švietimo skyrius ir pora mokyklų. Be to, pabrėžia jis, Kauno getas buvo lietuviškas – kaliniai mokėjo ir lietuvių kalbą.

– Pone Bubny, kokius svarbiausius faktus reikia paminėti prisimenant liūdną Kauno geto likvidavimo sukaktį?

– Pirmiausia reikia priminti, kad minime Kauno ir Šiaulių geto likvidavimo70-metį. 1944 m. liepą Kauno getas buvo likviduotas ir apie 6–7 tūkst. geto kalinių buvo išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas. Vyrai pateko į Dachau netoli Miuncheno, o moterys – į Štuthofą prie Dancigo (dabartinio Gdansko). Likviduojant getą buvo nužudyta apie 1 tūkst. kalinių, išsigelbėjo vos 300–400 žmonių.

– Kuo išskirtinis buvo Kauno getas?

– Kauno gete vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Buvo policijos choras, buvo rengiami įvairūs renginiai, net simfoniniai koncertai, skaitomos paskaitos. Veikė švietimo skyrius, kurį laiką – ir pora mokyklų. Kauno getas buvo panašus į Vilniaus getą, tik mažesnis, todėl ir kultūrinis gyvenimas jame buvo šiek tiek silpnesnis. Kita vertus, Kauno getas buvo lietuviškas, nes kaliniai mokėjo ir lietuvių kalbą. Vilniaus getui tai buvo nebūdinga – dauguma žmonių kalbėjo jidiš, lenkų ir rusų kalbomis.

– Lietuvių kolaboravimas – skaudi tema, tačiau apie ją būtina kalbėti.

– Tai reikšmingas veiksnys, nes be kolaboravimo, be tam tikrų lietuviškų struktūrų, pavaldžių naciams, dalyvavimo holokauste procesas nebūtų buvęs toks intensyvus ir nebūtų turėjęs tokių tragiškų padarinių.

Kalbant apie Kauno getą pirmiausia reikia išskirti Joachimo Hamanno „skrajojantį būrį“, kurio pagrindą sudarė keletas esesininkų, keletas vokiečių saugumo policijos pareigūnų ir Tautos darbo apsaugos bataliono 3-ioji kuopa. Būtent ši kuopa dalyvavo beveik visose masinėse žydų žudynėse 1941 m. vasarą ir rudenį. Per antrą 1941 m. pusmetį buvo nužudyta apie 26 tūkst. Kauno geto ir Lietuvos žydų bei keletas tūkstančių žydų, į IX fortą atvežtų iš Vokietijos ir Austrijos.

– Šiandien Jūs Lietuvos žydų bendruomenės patalpose Vilniuje pristatote Kauno geto istorijai skirtą knygą. Ką skaitytojai iš jos sužinos?

– Sužinos Kauno geto istoriją, svarbiausius jos etapus, būdingus kiekvieno etapo bruožus, tragiškas geto istorijos pasekmes. Prieš pat nacių ir sovietų karą Kaune gyveno per 32 tūkst. žydų (apie 20,8 proc. miesto gyventojų). O, pasibaigus nacių okupacijai, kai 1944 m. buvo pradėti registruoti likę gyvi Kauno žydai, paaiškėjo, kad liko tik 634 kauniečiai žydai. Tiesa, dalį jų (apie tūkstantį) iš Dachau koncentracijos stovyklos išgelbėjo amerikiečių kariuomenė, iš Štuthofo – sovietų kariuomenė. Taigi matome, kad pasekmės iš tikrųjų buvo labai tragiškos.