Ketvirtadienio vakarą Kauno paveikslų galerijoje atidaryta tarptautinė akvarelės bienalė „Baltijos tiltai. Sąsajos“. Parodos organizatorius, dailininkas Eugenijus Nalevaika buvo atviras: šia paroda menininkai tikisi sulaužyti nusistovėjusius stereotipus ir priversti visuomenę kitaip pažvelgti į tapybą akvarele.

–  Kuo ši paroda sudomins lankytojus?

–  Uždavinio nustebinti žiūrovą neturime. Yra stereotipas, kad akvarelė – senamadiška technika. Tikimės sulaužyti stereotipus. Mūsų uždavinys – sugrąžinti prestižą akvarelei, kuri šiandien yra nepelnytai nuvertinama. Darbai, patekę į parodą, – tik maža dalis visų, kuriuos atsiuntė bienalėje norėję dalyvauti dailininkai. Parodoje dalyvauja Lietuvos, Latvijos, Danijos, Norvegijos, Švedijos, Rusijos, Islandijos, Indijos, kitų šalių menininkai. Ši bienalė išsiskiria tuo, kad pristatoma ir keramika, video, fotografija, tekstilė.

–  Ar dailės darbų pateikimui labai svarbi erdvė?

–  Tai išties labai svarbu. Mes, menininkai, Kaune jaučiame gerų ir profesionalių meno galerijų stygių. Šioje parodoje pristatome itin daug darbų. Bienalėje dalyvauja net 80 autorių iš skirtingų pasaulio šalių, todėl sutalpinti visus šiuos darbus buvo nelengva, bet, panašu, kad pavyko.

–  Tačiau sulaukiate palaikymo ir paramos.

–  Mus remia Vladimiro Romanovo fondas, anksčiau globodavęs muziką. Remti dailę fondas pradėjo visai neseniai, tačiau tikrai tikimės, kad su šiais rėmėjais pavyks glaudžiai bendradarbiauti ir ateityje.

–  Bienalėje pristatomi skirtingų šalių atstovų darbai. Kas juos jungia?

–  Darbus jungia technika – akvarelė. Kiekviena paroda turi savo koncepciją. Šios bienalės tema yra sąsajos. Kiekvienos šalies dailininkų darbai turi savotišką braižą, nacionalinius bruožus. Įdomu, kad lietuvių akvarelė gana ryškiai skiriasi nuo latvių.

–  Paprastai Jūsų darbuose vyrauja abstrakti akvarelė, ekspresyvios linijos ir spalvos.

–  Taip. Daugeliui atrodo, kad tai labai konservatyvus žanras ir šiuolaikiškai dirbti tiesiog neįmanoma. Tai netiesa. Akvarelė gali būti ir moderni. Šiai parodai aš pateikiau vieną, bet didelį darbą „Sugauti vaivorykštę“.

– Pasaulis sparčiai juda į priekį. Ar dailė spėja prie to prisitaikyti?

–  Manau, kad tai yra natūralus procesas. Keičiasi ne tik pasaulis, keičiasi ir dailininkai. Stengiamės nestovėti vietoje. Vyksta menų sintezė, naudojamos daug įvairesnės medžiagos nei iki šiol.

– Investicijos į meną kartais vertinamos skeptiškai. Kuo menas gali prisidėti prie visuomenės gerovės?

– Tauta gyva tol, kol turi savo kultūrą ir tradicijas. Meno naudą sunku įvertinti pinigais, bet jo stygius akivaizdus.