„Lietuvos dailės istorijoje įrėžėme nemenką randą“, - tikina kauniečių menininkų grupės „Post Ars“ nariai. Lietuviškojo neoavangardo klasikais tituluojami kūrėjai - skulptorius Robertas Antinis, tapytojai Aleksas Andriuškevičius, Česlovas Lukenskas bei fotomenininkas Gintaras Zinkevičius - grupės dvidešimtmetį pasitiko be šokiruojamų akcijų.

Per grupės gyvavimo istoriją šie Kauno menininkai išbandė daug ką. Meno proceso dalyviais jie buvo pavertę savo kūnus - juos buvo užkasę, išmetę į gatvę, patalpinę tarp žemės gyvių. Kūryboje jie naudojo gendančias mėsas ir kitas atstumiančias medžiagas. Apie „Post Ars“ pradžių pradžią, meno ribas ir ateities meną kalbėjomės su trimis iki šiol aktyviai kuriančiais grupės nariais.

- 1989 metai, „Post Ars“ pradžių pradžia. Kokia ji buvo?

R.A.: Mes siekėme būti kitokie. Pirmosios mūsų akcijos visuomenei atrodė labai akiplėšiškos. Į meno istoriją įėjo pirmoji instaliacijos paroda Lietuvoje - tuomet pirmą kartą Marijos žemėje buvo panaudotas žodis „instaliacija.“ Tai buvo smūgis mūsų visuomenei. Kai Aleksas prikalė prie sienos duonos kepalą, o Česlovas eksponavo nupjautas kiaulių galvas, buvome apšaukti šarlatanais. Patys dailininkai rinko parašus, kad būtume išmesti iš parodų salių. Mus palaikęs dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius „Šiaurės Atėnuose“ išspausdino straipsnį, kuriame bandė paaiškinti, kad veiksmas, atliktas parodų salėje, tampa kažkuo kitu nei tas pats veiksmas socialiniame gyvenime. Tai buvo pirmas viešas atsakas į bandymus išmesti mus iš parodų salių.

Aš kaip skulptorius ieškojau naujų medžiagų kūrybai - atsisakydamas įprastų bronzos, akmens, kūrinius pradėjau pilti iš žemių, stiklo, vatos ir kitų efemeriškų dalykų. Dabar jau pripažįstama, kad visos medžiagos kūryboje yra priimtinos. Dabar net juokinga apie tai kalbėti, o tuo metu buvo įteisintos ir neįteisintos medžiagos. Atsiprašau, bet net ir š... gali tapti kūrybine medžiaga. Prieš metus vienoje Vakarų valstybių įsteigtas net š... muziejus. Juokinga yra kažką slėpti ar kažko gėdytis. Stabdžių mene neturi būti.

Č.L.: Lietuvos dailės istorijoje įrėžėme nemenką randą. Visuomenės virsmo laikotarpiu mes nesėdėjome rankų sudėję - dirbome kaip bepročiai, negalėdami nei jėgų, nei pinigų. Mūsų veikla buvo oponuojanti tam, kaip netgi didžioji menininkų dalis suprato meną. Mes nesiekėme persidažyti - tuo, ką darėme, norėjome atskleisti bendrus pasaulinius meno pokyčius. Mes įsivaizdavome, kad laisvę suprantame kaip tam tikrą universalią duotybę, kuria vadovaujasi visi normalūs pasaulio žmonės. Kita menininkų dalis, labai troškusi visuomeninių pokyčių, linko į tautinių aspektų plėtojimą mene. O mes siekėme platesnio požiūrio, tarptautinio konteksto, o ne vystyti nacionalinį dailės paveldą.

A.A.: Įgyvendinome neįtikėtinų projektų. Vienam žmogui tai padaryti būtų sudėtinga, keliese - tai jau įmanoma.

- Tačiau tas europinių vėjų nešimas į Lietuvą sukeldavo audringas neigiamas tautiečių reakcijas...

Č.L.: Jei prisiminsime dailės istoriją - visi pokyčiai sukeldavo audringas visuomenės reakcijas. Jų buvo galima tikėtis. Tačiau nesitikėjome tokio aktyvaus pasipriešinimo iš tų pačių menininkų pusės. Buvome apkaltinti kosmopolitizmu. Tai buvo smūgis. Socialinio realizmo laikais dėl kosmopolitizmo keikdavo modernistus - toks „niekinis“ menas neturėjo nei komunistinių minčių, nei tautiškų šaknų. Ir staiga sovietizmą statę žmonės, persidažę naujom spalvom, pakilo ir ėmė kaltinti Lietuvai gręsiančią meno raidą kosmopolitizmu. Tai buvo nesuvokiama.

A.A.: Arši publikos reakcija - labai geras dalykas. Kaip briliantą menininką nušlifuoja. Pažiūrėkim, kiek parodų vyksta šiais laikais. Ir jos nesukelia jokių minčių, jokio postūmio ar reakcijos. Mūsų menas visada buvo šiek tiek rizikingas, bet jis skatino mąstyti, sulaukdavo reakcijos.

- Kas jus, kaip grupės narius, vienija - panašus meninis matymas?

R.A.: Jei būtume identiški, būtų prastai. Svarbu sujungti mūsų kitoniškumą, surasti reikiamas jungčių priemones. Kuriant akciją ar performansą mūsų kitoniški mąstymai susijungia į bendrą viziją. Kurdamas aš ieškau neregių, protinę negalią turinčių žmonių - taip pat ieškau jungčių.

Skirtumai ir panašumai, galima sakyti, yra visos žmonijos pagrindas.

Menas vertingas tiek, kiek aš kaip menininkas galiu susikalbėti su kitais. Pirmoje vietoje yra suvokėjas - kaip jis suvoks, pajaus tą objektą. Šūkis „Menas - menui“ yra atgyvena.

A.A.: Mes jautėme malonumą kartu įgyvendinti idėjas, kurios visuomenėje sulaukdavo įvairių reakcijų. Kažkieno supratimo apie meną neatitikom, kažkam neįtikom - tai normalu.

- Praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo pirmųjų didžiulio rezonanso sulaukusių jūsų akcijų, prieš metus surengėte performansą su viščiukais. Ir vėl iššaukėte visuomenės reakciją - gyvūnų globėjai įžvelgė nederamą elgesį su gyvūnais, netyčinį jų kankinimą.

Č.L.: Tai buvo skandalas, išpūstas iš straipsnio spaudoje, iš kurio nelabai galima suprasti, kas galerijoje iš tiesų vyko.

R.A.:  Visuomenės reakcija dar kartą parodo, koks mažas yra mūsų visuomenės ėjimas į priekį, tam tikras atsilikimas. Esame normalūs žmonės, siekio kankinti gyvūnus mes niekada neturėjome. Mes žinome žaidimo taisykles mene.

- Ir kokios gi žaidimo taisyklės?

R.A.:  Tolerancija, pakantumas kitokiems. Mene yra dar vienas aspektas - čia galimas įvairių taisyklių laužymas. Tačiau mes tik priartėjame prie tam tikrų normų laužymo.

Po performanso su viščiukais, dėl dviejų kaltinimų buvome paduoti į teismą: dėl nederamo elgesio su gyvūnais ir dėl to, kad, vaidinant gyvūnams, reikia gauti tam tikrus leidimus, kurių mes neturėjome. Mums buvo skirta bauda, bet padedant Vytauto Didžiojo universiteto teisininkams, įrodėme, kad baudos mokėti neprivalome.

Kankinti viščiukus nebuvo mūsų tikslas, mes prie tų paukščiukų net neprisilietėme. Nors yra menininkų, kurie, kaip Evaldas Jansas Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, yra pasiruošę žiūrovų akivaizdoje skersti gyvūnus. Mes neturim tokio tikslo. Bet net nepriėjus iki šito, publika jau buvo pasišiaušusi.

- Ko nepadarytumėte dėl meno?

Č.L.: Aš nepadaryčiau to, kas peržengtų žmogaus orumo ribas - niekada neprisiliesčiau prie jo per prievartą. Žmogaus teisių laikausi ir niekada nekankinu gyvūnų. Bet niekada nesakau, kad gyvūnas negali dalyvauti meno procese - juk cirke gyvūnai vaidina, šunis mes taip pat dresuojame. Klausimas, kas yra kankinimas? Visur yra socialinės sutartys. Kai daiktų laužymu, pjaustymu užsiima antrinių žaliavų supirkimo punktas, visi galvoja, kad tai - normalu. O jei inžinierius savo biure kūju daužo kompiuterį, tai sakome, kad jis - arba beprotis, arba sabotažininkas, arba tyčia kenkia firmos įvaizdžiui. Tai - taip pat socialinės sutartys. Žmogus, gadinantis dažus ir drobes, piešdamas infantilias nesąmones ir jas kabinantis ant sienos, yra menininkas ar drobių gadintojas, socialinio infantilumo daugintojas? Mane apima siaubas, parodoje pamačius nutapytą arkliuką su ramune ausy. Tačiau tai, kad aš tų darbų autorių ir jis mane vadina menininku, yra socialinės sutartys. Konceptualistai padarė tokių dalykų, iš kurių prieš 100 ar net 50 metų žmonės juokėsi kaip iš visiškos nesąmonės - surengė dramblių, beždžionių ar delfinų tapybos parodas. Tai, ką darome mes, yra ne-sąmonės. Tai yra, mes suvokiame, kad tai yra kažkas šalia sąmonės, kažkas, esančio už nubrėžtų rėmų.

A.A.: Meninių, estetinių ribų mene neturi būti. Kai kurių etinių ribų taip pat gali nepaisyti - priklausomai nuo kūrinio idėjos. Yra vienas tabu - dėl meno žudyti negalima, net gyvūnų. Žinoma, jei karą pavadinsime pasauliniu performansu - ten žudyti galima. Tokios yra normos.

 - Ar grupinė veikla šiuolaikiniame mene aktuali?

R.A.: Bendravimas mene nori nenori yra būtinas. Taip atsiranda daugiau galimybių. Gal pasikartosiu, bet aš visko esmę matau jungtyse. Mene, kaip ir gyvenime, svarbu ieškoti bendrų taškų, suprasti vieniems kitus.

- O su tautodailininku, smūtkelių drožėju taip pat kūryboje bendradarbiautumėte?

R.A.: Net ir tai yra įmanoma. Klausimas, kaip mes galėtume bendradarbiauti. Mene galima panaudoti ir banalybę, ir nešvankumą. Gražu - vienintelis žodis, kurio nevartoju kalbėdamas apie meną.

- Česlovai, jūs dėstote Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto studentams. Ar jiems grupinė veikla yra suvokiama? Galbūt jie kurs „Post Post Ars“?

Č.L.: Studentai yra labai nevienodai pasirengę menininko keliui. Tie, kurie pasirenka būti ne viską realiai išgyvenančiais, o meno dizaineriais - jie nekurs meno. Jie kurs tik daiktus, prekes ir paslaugas. Tie, kurie yra pasirengę dėl meno mirti ir nieko nebijo - tokių tikrai mažiau. Šiais laikais mirti už idėją - nepopuliaru.

- Grupei „Post Ars“ - dvidešimt. Kas toliau?

R.A.: Ir toliau ieškosime jungčių. Kaip, kokiu būdu prilipsime vienas prie kito, ką darysime - neaišku. Bet kad darysime - akivaizdu.

A.A.: Kaip spontaniškai grupė susikūrė, taip spontaniškai vystoma ir jos veikla. Gyvenam, kuriam, susibėgam bendriems darbams ir vėl kas sau kuriam. Prognozuoti, kaip bus, nesiimčiau.