Kauno pantomimos ir plastikos teatras bei Kauno kurčiųjų reabilitacijos centras pristato bendrą spektaklį – tiltą tarp girdinčių ausimis ir širdimis pasaulių.

„Tyla?! – nieko baisaus...“ – tai istorija apie mergaitę. Tokią kaip ir visos, bet ir visai kitokią. Žodžiai tai mergaitei atrodė didžiausia keistenybe, nes tai jai buvo visai svetima. Ir ką reiškė tos keistos ją supančių žmonių grimasos, jų keistai žiopčiojančios lūpos? Ji nesuvokė, net pačių paprasčiausių sąvokų: vakar, šiandien, rytoj...

Mergaitės protas veikė tik dabartyje. Jos galvoje nebuvo nei žodžių, nei sakinių. Vien tik vaizdiniai. Ji buvo vieniša savo pasaulyje. Ir labai norėjo, kad visada šalia būtų jos mama – vienintelis mergaitės ryšys su pasauliu.

Jos abu tėvai troško nieko nežinoti. Mama mergaitei pasakojo, kad nežinojo, ką su ja daryti. Ji žiūrėjo į savo dukrą ir negalėjo sugalvoti, kaip užmegzti ryšį. Kartais mama net nedrįsdavo su ja žaisti.

Labai keista vaikystė: galvelėje – visiškas chaosas, o ir vaizdai be ryšio. Ateitis, praeitis – viskas vienoje erdvėje ir vienoje laiko linijoje. Mergaitė gyveno Tyloje. Ji buvo kurčia... Ji nebendravo, nes nemokėjo. Nors savo viduje ji jautė didelį triukšmą. Kurtiesiems triukšmas pasireiškia vaizdiniais ir pojūčiais. Saulė, toks buvo mergaitės vardas, labai bijojo tamsos, nes irgi nelabai suprato, kas tai yra. O tamsa jai buvo absoliuti tyla.

Ar galėjo Saulė galvoti? Tikriausiai. Bet apie ką? Apie savo vienatvę? Taip sunku susitaikyti su tuo, kad gimei pasaulyje, tame pačiame, bet visai kitokiame. Tik vėliau mergaitė sužinojo, kad žodžiai gali reikšti net žmones.

Saulė manė, kad visą gyvenimą bus maža ir niekada neužaugs. Vėliau sužinojo, kodėl bijojo, nes niekada nebuvo mačiusi kurčių suaugusiųjų. Kurčiojo vaikystė labai jautri. Daug lengviau pažeidžiama nei kitų vaikų. Saulė kentė šitame Tylos kalėjime ir niekas jos nenorėjo, o gal negalėjo išvaduot. Nuostabus pabudimas įvyko, kai sutiko kurčią suaugusįjį. Tada suprato, kad turi ateitį. Suprato, kad Tylusis ir Triukšmingasis pasaulis yra tas pats! Nes gestų kalba – tai kalba be žodžių, ja kalbama rankomis, veido išraiška, visu kūnu. O svarbiausia – širdimi. Tai ryšys su žmonėmis ir su pasauliu.

Kas: „Tyla?! – nieko baisaus...“.

Kur: Plastikos ir pantomimos teatre (M.Daukšos g. 34).

Kada: spalio 28 d. 19 val.