Plytgaliai, metalo atraižos, suaižėjusios padangos ir lipnia juosta suklijuoti šiltnamiai – šitokie sostinės vaizdai valdininkų nebaugina. Jiems tai paprastų bobučių paprasti saviraiškos būdai. O bobutėms daržas, net ir tapęs valkatų prieglauda, – galimybė sugrįžti į jaunystės kaimą.

Sklype augina "cibulius"

Tarp kapinių, Vilniaus rajono Buivydiškių gyvenvietės ir Taikos gatvės daugiabučių užspaustas gamtos plotelis – kauptukais ginkluotų močiučių grobis.

Kad niekas, neduok Dieve, nepasikėsintų į jų puoselėjamą turtą ir augančias daržoves, visą teritoriją juosia moteriškių sukurtas kliūčių ruožas – metalinių juostų ir spygliuotos vielos tvora, paramstyta skaldytais langų rėmais.

Apie dvi dešimtys daržų pamažu brandina derlių. Pro plyšius, nuo svetimų akių uždangstytus plėvelėmis ir faneros lapais, matyti bepradedančios žydėti bulvės, šiltnamiuose nuo karščio besikamuojantys pomidorai, svogūnų lysvės.

"Aš čia trečioji žemgrobė", – pasigyrė su penkialitriu kibirėliu vandens iš daugiabučio link savo sklypelio kulniuojanti moteriškė. Bernadeta prisistačiusi Taikos g. 104 namo gyventoja Vilniuje apsigyveno prieš dešimtį metų. Buvusią darbų mokytoją iš Mažeikių čia parsivežė sūnus.

"Kai atvažiavau, ėmiau žvalgytis aplinkui, pamačiau čia pat porą daržiukų ir pagalvojau, kodėl man tokio pat neįsigijus. Tai dabar turiu jų net tris, skirtingose vietose. Visko čia yra. Mano anūkas labai "cibulius" mėgsta, tai atbėgau jam priskinti. Vienintelė problema – vanduo. Tenka iš namų neštis ar iš tvenkinio, bet jis irgi ne arti", – apie savo ūkį pasakojo moteris.

Ginasi nuo kaimynų šunų

Mažeikiuose Bernadeta valdė 4 arus žemės. Sostinėje pamačiusi daugybę dirvonuojančių plotų moteris darbo griebėsi iš peties. Per vieną pavasarį Bernadeta užėmė triskart daugiau žemės nei liko gimtinėje. "Vyro neturiu, tai vienai tenka darbuotis. Už butelį šiltnamį surentė kaimynas. Kitiems labiau sekasi. Kaimynė su vyru, tai bepigu, koks gražus daržas", – ir skundėsi, ir džiaugėsi miesto ūkininkė.

Iš pradžių nenorėjusi žurnalistams rodyti savo valdų, kiek ilgėliau pabendravusi mažeikiškė jau pati kvietė apsilankyti jos sklypelyje ir įsitikinti, kad šeimininkaujama čia nė kiek ne prasčiau nei kaimynų žemėse.

"Nežinau net kas jūs tokie, paskui atsivesit gaują ir ištrypsit viską. Būna čia ir tokių atvejų, na, bet parodysiu. Žiūrėkit pomidorai. Ridikais galiu pavaišinti, bulvės už kelių dienų žydės. Tvorą iš visokių atliekų susirenčiau, bet žinote, tiek ji ir tepadeda, tik nuo šuniukų, kurie anksčiau visus augalus pažymėdavo", – skundėsi pašnekovė.

Apsigyveno valkatų būrys

Šalia daržų į kapines vedančiu takeliu su žmona žingsniuojantis Georgijus prisiminė, kad daržų kūrimosi bumas čia prasidėjo prieš gerą dešimtmetį. Vyriškis stebėjosi, kaip šioje vietoje, kur net sovietmečiu žemė dirvonavo, kažkas nusprendė užsiimti daržininkyste.

"Čia juk smėlis, molis, šabakštynai. Bet vienas kitas daržiukas atsirado ir paskui tiesiog masiškai ėmė jų daugėti. Ir nesunku žmonėms – vanduo už puskilometrio. Aš taip pat turiu kolektyvinį sodą Rastinėnuose, bet tai oficialus sklypelis, o čia kažkoks šabakštynas", – stebėjosi Georgijus.

Labiausiai vyriškiui nerimą kėlė, kad šio "kolektyvinio sodo" pašonėje apsigyveno valkatų būrys, kurie nuolat ką nors degina, čia pat gyvena, tempiasi savo grobį, džiovina drabužius. "Nesaugu, kai tokie tipai čia glaudžiasi", – svarstė vyriškis.

Valgė žalia mėsą

Iš tiesų vieno daržo pašonėje, dauboje, pastebime įsikūrusį benamių būrelį: trys vyriškius ir moterį. Vienas jų barzdotas, nuo kūrenamų šiukšlių dūmų parudavusiu veidu, žvilgčiodamas iš padilbų į neprašytus svečius, pjaustė ir dėjosi į burną gabalus žalios mėsos.

"Ko rašot, jei nieko nežinot? Aš čia viską žinau. Nuvers tuos daržus, kai kelią ties. Čia stovės degalinė ar viešbutis", – kramtydamas šviežieną kratėsi nekviestų svečių barzdočius.

Kasdien pro juos į savo sklypelį skubanti Bernadeta prisipažino prisibijanti netvarkingų kaimynų, bet kitos išeities nematanti. "Ką jūs, mes jų patys bijome. Bet jie čia nuolat gyveno. Ir per žiemą. Vasarą maudosi ežere, o dažniausia būna visi apskretę, pikti. Bet nieko čia nevagia. Iš kapinių žvakes neša, dar iš kitur, bet tik ne iš čia", – dėstė Bernadeta.

Moteris papasakojo, kad valkatos apsigyveno viename buvusių sklypų. Anksčiau ten morkas auginusi vieno Taikos gatvės daugiabučių gyventoja mirė, o jos sūnus pasirinko asocialų gyvenimo būdą.

"Butą prarado, susirado draugų, kurie čia dabar viską valdo, žiemą pragyveno šiltnamyje. Jų šiltnamis labai geras, dar tarybinis, suvirintas iš grotelių, tad galima ir gyventi jame", – pasakojo daržininkė.

Gelbėja nuo užpuolikų

Jeigu ne daržais virtę kemsynai, miesto pakraštyje, be abejo, nebūtų saugu. Ne veltui takelis iš šalia esančių Buivydiškių link Taikos gatvės eina pačiu daržų viduriu, kaip teigė dienraščio pašnekovė.

"Septintą ryto čia pilna žmonių, ir kaip tik tokiu metu žmonės į darbus eina. Išdrįstu čia kas užpulti... Be to, ir pasislėpti nėra kur – visur tvoros, jokių krūmų. O taip, žiūrėk, tik ir prievartautų. Be aukų nebūtų apsieita", – bauginamai dėstė septintą dešimtmetį perkopusi moteriškė.

Bijo A.Zuoko savivalės

Ne pirmus metus žemdirbyste besiverčianti moteris teigė girdėjusi, kad miesto vadovas Artūras Zuokas taip pat buvo užmetęs akį į šiuos daržus. "Tuomet jis paklausė: kas čia per barikados? Ir liepė viską panaikinti. Manau todėl, kad daugumą šių daržų lenkai yra pasidarę. Taip taip, čia nemažai lenkų gyvena", – nuogąstavo moteris.

Tačiau atrodo, kad daržų niekas žūtbūt naikinti nesiruošia. Savivaldybės Miestovaizdžio skyriaus vedėja Vaiva Deveikienė nesmerkia tokias saviraiškos formas atradusių žmonių.

Moteris į nelegalių daržų problemą visuomet žvelgė atlaidžiai ir prisipažino, jog jai netgi šiek tiek smalsu stebėti, kaip save išreiškia į miesto erdvę įsprausti žmonės. Juolab kad ne vienas jų, ypač vyresni, dar nėra pamiršę gimtosios žemės kvapo.

"Aš pati ten netoliese gyvenu. Jei žiūriu ne kaip valdininkė, o kaip kraštovaizdžio architektė, man įdomu stebėti šiuos daržus. Tai spontaniškas žmonių saviraiškos būdas. Jie kasinėja, neša visokias medžiagas, augina daržoves. Ar ten kas sodins, ar laukas bus žolėm apėjęs? Manau, kad tai geriau negu vienas kitam snukius daužyti", – atviravo V.Deveikienė.

Daržininkams nenuolaidžiaus

Justiniškių seniūnas Taurintas Rudys jokių sentimentų savavaliams daržininkams nerodo. Kalbėdamas apie šiuos daržininkus jis kategoriškas. Netvarkingų darinių ateities mieste seniūnas nemato ir prognozuoja jiems liūdną ateitį. "Tai, mano žiniomis, nelegalūs daržai ir, kai bus tiesiamas aplinkkelis, jie bus nušluoti nuo žemės paviršiaus", – tikino valdininkas.

T.Rudys stebėjosi, kad ligšiolinė valdžia šitiek metų leido tarpti netvarkai pačioje daugiabučių pašonėje. "Keista, kad šitiek metų kažkas čia vadovavo ir nieko nedarė. Man sunku dabar pačiam ten nuvykti ir viską per vieną dieną iškirsti", – piktinosi Justiniškių seniūnas.

Konfliktus siūlo spręsti taikiai

Valstybės žemę dirbti užsimanę piliečiai teoriškai turėtų savo norus derinti su valdininkais, tačiau dažniausiai niekas to nedaro. Miestas taip pat nesikiša į šiuos procesus, kol nekyla gyventojų tarpusavio konfliktų.

"Dažniausiai seniūnijos šias problemas tvarko, bet žmonės ir į mus kreipiasi. Ir ne tik dėl daržų, bet net dėl gėlių. Vieni vienokias pasodina, kiti kitokias. Ir pasipila skundų, bet mes patariame tokius konfliktus pirmiausia spręsti patiems", – aiškino V.Deveikienė.

Jeigu žemės sklypas prie namo priklauso bendrijai, valdininkai siūlo iškilusius klausimus spręsti bendrijoje. Jeigu ne, tai sprendžiama per seniūniją.

"Jeigu yra kolektyvas, yra atstovai, žmonės turi susėsti ir numatyti tvarką, kur, kas, ką ir kaip sodins. Pavyzdžiui, Vokietijoje prie daugiabučių taip pat yra tokių daržų. Tokios vietos numatytos tam, kad žmogus galėtų pabūti gamtoje, atsikvėpti, užsiauginti ekologiškų daržovių", – dėstė Miestovaizdžio skyriaus vedėja.

Lietuvoje panašią funkciją turėtų atlikti kolektyviniai sodai. Deja, ne kiekvienas gyventojas tokį turi. Dar kitiems nusigauti į užmiestį sunkiau nei atsirėžti velėna apėjusį plotelį ir jį susitvarkyti. Kiek Vilniuje tokių nelegalių ir pusiau legalių daržų, jokios statistikos nėra. Aišku tik viena – jų galima sutikti bene kiekviename žaliųjų plotų ar buvusių apleistų kolūkių žemių nestokojančiame miesto rajone.

"Mes jų neregistruojame, tačiau Justiniškių atvejis vienas ryškesnių. Žinoma, žmonės irgi ne bet kur pasidaro daržus. Ne kiemuose kur nors, kur mašinos, išmetamosios dujos, švinas. Tos žemės yra valstybės", – aiškino V.Deveikienė.