Su rudeniu į uostamiestį sugrįžta „Dezintegracija“ – jau ketvirtasis čia gimęs ir užaugęs videomeno ir alternatyvių kino formų festivalis. Penktadienį ir šeštadienį jis savo publikai žada du nepaprastus vakarus.

Savas, klaipėdietiškas

Šiemetė „Dezintegracija 2046“ koncentruota ir solidi. Du vakarai – kūrybai ir pramogoms. Į festivalio pavadinimą įpinta skaičių kombinacija liudija, kad jo rengėjai ištikimi chaoso purslams ir improvizacijai. Anot jų, to dėka mūsų kasdienybė yra gyva, o ne sterili laboratorijos patalpa. Ironijos ir humoro prieskoniai šiam renginiui irgi visuomet svarbūs. Kaip ir misija – turėti Klaipėdoje klaipėdiečių organizuojamą videomeno, eksperimentinių, alternatyvių kino formų festivalį ir jame pristatyti šios srities naujienas, įdomybes bei tendencijas.

„Dezintegracija“ ir šiemet savitos struktūros, kuri sudaryta iš stambesnių ir smulkesnių segmentų dermės. Abu vakarus bus pristatomos ne tik trumpų videodarbų programos, bet ir stambesni projektai. Vizualinę plotmę papildys „paraštiniai“ renginiai – audiovizualiniai vyksmai. Organizatorių žodžiais, festivalio vakarai baigsis ne kojų brūžinimu „žemyn-laiptais-einu-namo“, bet smagiais vakarėliais bare „Leika“, skirtais tam, kad vieni išsilygintų ir užsivilktų, o kiti netikėtai atrastų turį bohemišką kailį.

Į tarptautinius vandenis

Trumpesnių videodarbų programoje – kūrėjai iš Lietuvos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos, tradiciškai – visų kosmoso platybių. Anot prieš pustrečių metų uostamiestyje įkurtos Meno kūrėjų sąjungos (MeKuSa) pirmininko ir „Dezintegracijos 2046“ organizatoriaus fotomenininko Dariaus Vaičekausko, užsieniečių darbuose, ypač ispanų ir rusų, esama komiškumo proveržių, o lietuviški kūriniai – mąslesni, niūresni.

Festivalio vadovas džiaugėsi, kad pagaliau pavyko išplaukti į tarptautinius vandenis: „Mūsų idėja ir misija liko tos pačios, pasikeitė tik geografija. 2008-aisiais „Dezintegracija“ subūrė tik Klaipėdos regiono menininkus, pernai – iš visos Lietuvos, o šiemet – ir Lietuvos, ir užsienio. Kaip kasmet, programoje – daug autorių, daug formų, daug eksperimentinės raiškos. Tęsiame pernykštę liniją – pristatysime ne tik videomeną, bet ir audiovizualinius projektus. Tarp jų – ir naujas Beno Šarkos darbas. MeKuSos septynių autorių filmas „Žmogus su videokamera“ bus parodytas skambant gyvai muzikai“.

Festivalio organizatorius stebėjosi netikėtu sutapimu: „Neplanuotai sulaukėme nemažai trumpų filmukų, kuriuos vienija miesto tema. Graži paralelė su MeKuSos naujausiu darbu“.

Naujas B.Šarkos filmas

Jau ketvirtą kartą vykstant „Dezintegracijai“, svarbiu jos elementu yra tapusi bene unikaliausio uostamiesčio menininko Beno Šarkos kontribucija. Penktadienį vyks jo filmo „Kar Kar M M“ pristatymas, kurį lydės performansas. Menininkas „Dezintegracijos“ festivalio istorijoje pristato jau trečiąjį savo filmą.

Anot festivalio metraštininkės edukologės Kristinos Kučinskaitės, B.Šarkos kūryba palieka įspūdį kiekvienam: „Tai šamaniško sapno, primiršto mito ir unikalios istorijos, kurią kiekvieną sykį savaip audžia žmogaus kūnas lydinys. Racionalumo pasaulyje sunkiai šifruojami B.Šarkos kūrybiniai tekstai išlaiko tam tikrą atsvarą – įtampos lauką, plyšį kasdienybėje. Pakliuvus į jį sunku kalbėti apie baigtines ir kažkam pavaldžias formas, apie suvaržytas, civilizuotas ir reglamentuotas mintis“.

Jau tradicija, kad „Dezintegracija“ aprėpia ne tik videomeno ir alternatyvias kino formas – čia pritinka ir audiovizualiniai projektai. Penktadienį medijų performansą „Pasiklydę interaktyvūs gaigalai“ pristatys vienas iš „MeKuSos“ narių, garsėjantis kartoniniais žvėrynais, Liudas Andrikis. O šeštadienį visų laukia Tobias Faar audiovizualinis projektas „40 minučių garsinės tragedijos”.

MeKuSos dovana miestui

Jungtinis MeKuSos septyniukės projektas „Žmogus su videokamera“ – dovana miestui, kuriame gyvenama. Kūrėjų žodžiais, tai dokumentinis filmas apie Klaipėdą, kuriuo siekiama pajusti miesto pulsą, įamžinti kasdienę rutiną. Savas miestas dažniausiai „dėvimas“ jo net nebepastebint – filmu siekiama paskatinti atsimerkti ir naujai žvilgterėti į Klaipėdą.

K.Kučinskaitės nuomone, „Žmogus su videokamera“ įdomus tuo, kad jis yra savotiška legendinio, sukurto prieš 80 m. Dzigos Vertovo filmo „Žmogus su kino kamera“ parafrazė. D.Vertovo filmas buvo padalintas į segmentus, o uostamiesčio kūrėjai naudojosi jais kaip atspirties tašku, jungdami savo miesto vaizdų rinkinį, siekdami užčiuopti pamatinius jo struktūros elementus. Buvo vadovaujamasi mintimi, kad jie yra universalūs nepaisant geografinių, laiko ar kultūrinių aspektų. MeKuSos kūrėjų projektas – pastanga surasti elementarias gaires, kuriomis juda žmogaus gyvenimas miesto audinyje. Specialų garso takelį šiam filmui sukūrė muzikos eksperimentatoriai Armantas Gečiauskas (Arma) ir Žydrūnas Mačiulis.

Politinė „Ore“ programa

Kaip ir pernai, „Dezintegracija“ kolaboruoja su alternatyviais kino ir videopartizanais „Ore kino įvykiu“. Pastarasis šiemet gana stipriai angažuotas. Pasak K.Kučinskaitės, „maištingai ir aštriai mėsinėjamos sustabarėjusios normalumo pažiūros – normali valdžia, normalus seksualumas, normali religija... Kai kurių kūrinių autoriai koncentruojasi į juos kamuojančias idėjas kur kas giliau, nei į tų idėjų raišką. Tokios neįprastos strategijos rezultatas – maištingos ir kartais padrikos manifestacijos“. Ir paties „Ore kino įvykio“ ganytojas Romas Zabarauskas pastebėjo, kad „nepaisant autorių intencijų, „Ore kino įvykio 3“ filmai nebeteko estetinės reikšmės ir tapo politiniais įvykiais“.

Šeštadieninės programos baigiamasis akcentas – legendinio kanadiečio Bruce La Bruce, „Ore kino įvykyje“ dalyvaujančio svečio teisėmis, kūrinio „Duok šiknos gabalui šansą“ („Give Piece Of Ass A Chance“) peržiūra. Besityčiodamas iš kairiųjų radikalų, šis kūrėjas kaip niekad atvirai perkėlė juos į ekraną. Šis filmas atliepia Pat Hearst istoriją: pagrobta turtinga mergaitė noriai įsivelia į radikalių lesbiečių teroristinį judėjimą. „Daugybėje kino festivalių dalyvavęs kanadietis gal ir kalba marginalia kalba, tačiau jis tikrai turi ką pasakyti. Be abejo, šio kūrėjo filmo peržiūra – tik su „S“ ženklu“, – pabrėžė festivalio rengėjai.

„Dezintegracija 2046“ vyks lapkričio 5 ir 6 d. nuo 19 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos fotografijos galerijoje (Tomo g. 7). Įėjimas – 5 Lt vienam vakarui.

Festivalio programa

Lapkričio 5 d.

19 val. – videofilmų programa.

20.30 val. – B.Šarkos filmo „Kar Kar M M“ pristatymas + performansas.

21.30 val. – L.Andrikio medijų performansas „Pasiklydę interaktyvūs gaigalai“.

23 val. – „After video&music Party” bare „Leika”.

Lapkričio 6 d.

19 val. – videofilmų programa .

20.30 val. – MeKuSa filmo „Žmogus su videokamera“ pristatymas + gyvas garsas.

21.30 val. – T.Faar audiovizualinis projektas „40 minučių garsinės tragedijos”.

23 val. – „After video&music Party” bare “Leika”.

„Ore kino įvykio“ viešnagė

„Žvaižgdutė“ (Virgis Malčius, 2010). V.Malčius kuria tarpdisciplininį meną ir audiovizualinę poeziją. Jo „įvykis stop animacija“ koliaže sustabdo politikus, gyvūnus (Mickey Mouse) ir kitus objektus. Dvi šiurpios figūros skelbia „Žvaigždutės“ partijos reklamą. Žvaigždutė – talpus simbolis, kuris sulygina posovietinį laukinį kapitalizmą [postmodernizmą] su totalitariniu komunizmu.

„Pasirodymas“ (Fiokla, 2010). „Pasirodantieji pasirodė. Jūs įtikėjote“, - paaiškina kūdikėlio Jėzaus pasirodymą Fiokla. Menininkės anarchistės filmu ataidi politinė ir religinė propaganda. Tačiau ironija nėra tiesmuka ir konkreti, nes tokiu atveju politiniai priešai lengvai ją demaskuotų.

„Sekso partija“ (Karolis Klimka, 2010). Vertėjas ir publicistas, kitaip tariant, paprastas liaudies veikėjas K.Klimka imasi pilietinės iniciatyvos ir internete sukuria „Sekso partiją“. Ji kviečia už savo [seksualinius] interesus stoti mūru. Ar jau stovi? „Ore kino įvykis“ pristato pirmąjį partijos propagandinį klipą.

„Mano šalis“ (Severija Paukštytė, 2010). Fotografas Saulius Paukštys šiemet inauguravo Franko Zappos skulptūrą Baltimorėje, sukūrė Kubiliaus vudu lėlę bei Stano studijoje įrašė politinę repo dainą. Ore.lt paraginta Severija Paukštytė šiai dainai sukūrė vaizdo klipą apie nenormalių būtybių šėlsmą Pilies gatvėje.

„Mažas berniukas, storas vyras“ (Vytautas Tinteris, 2010). Istorija kartojasi ratu. Ratu siurrealistiškai vaikšto nuo Nagasakio sprogimo apsvaigę japonai, ratu šoka šiuolaikiniai mokyklinukai. V.Tinteris į ratą susuko vaidybinę ir ready-made medžiagą, kuri įrodo, kad politika – ne vienos nakties reikalas.

Duok šiknos gabalui šansą / Give Piece Of Ass A Chance (Bruce La Bruce, 2007). Besityčiodamas iš kairiųjų radikalų, B.La Bruce perkėlė juos į ekraną kaip niekad atvirai.