Netyla stojimo į aukštąsias mokyklas, ypač – į menines specialybes, tvarkos kritika.

Vieni kelia klausimą, kodėl abiturientas, surinkęs aukščiausius valstybinių ir menų specialybių balus, negauna valstybės finansuojamos. Kiti abejoja valstybės politika, kai finansavusi mokslus specializuotose menų gimnazijose, valstybė užkerta kelią tokias studijas tęsti.

Abiturientai prieš netinkamą stojamųjų sistemą protestuoja pasirinkdami užsienio aukštąsias mokyklas. Tačiau užsienyje jų laukia ne tik atradimai, dažnai - ir praradimai, įspėja emigracijoje kuriantys menininkai.

Pateikiame tris situacijos vertinimus.

Studijos užsienyje suteikia daugiau galimybių

J.Naujalio muzikos gimnazijos abiturientė, Pensakolos katalikiško koledžo(JAV) pirmakursė Aina Dobilaitė:

„Galbūt, mažindama valstybės finansuojamų vietų skaičių, valstybė nori pasakyti, kad žmonių su aukštuoju išsilavinimu Lietuvoje per daug, tačiau tai nesąžininga mūsų atžvilgiu – mes dvylika metų grojome, tai darėme gerai, šioje srityje pasiekėme aukštų rezultatų, ir dabar, atrodo, kad Lietuvai mūsų nebereikia.

J.Naujalio muzikos gimnaziją šiemet baigėme 18 abiturientų, 4 iš jų pasirinkome studijas užsienio aukštosiose mokyklose. Kodėl? Lietuvoje labai sunku įstoti į valstybės finansuojamas vietas. Net mano klasiokas, klarnetininkas Žilvinas Brazauskas, ne vieno tarptautinio festivalio laureatas, koncertavęs solo su simfoniniais orkestrais, į ją neįstojo. Bet jis įstojo į prestižinę Liubeko muzikos mokyklą Vokietijoje.

Studijas užsienyje pasirinkau dėl keleto priežasčių. Visų pirma, ten galėsiu studijuoti iš karto dvi specialybes – muziką (fortepijoną) ir rinkodarą. Lietuvoje tokios galimybės neturėčiau. Antra, pasirinkau krikščionišką koledžą – savo ateitį ne tik su klasikine, bet ir su religine muzika. Tai yra geriausias krikščioniškas koledžas JAV, kur galima įgyti muzikinę specialybę.

Kad esu priimta į Pensakolos koledžą, sužinojau beveik prieš metus. Todėl į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) net nestojau, tačiau nesu tikra, ar būčiau įstojusi į valstybės finansuojamą vietą. Šiais metais tai padaryti buvo ypač sunku. Deja, muzika Lietuvoje yra viena brangiausių specialybių – mokama vieta metams kainuoja 19 tūkst. litų.

Nesakau, kad LMTA – žemas studijų lygis, bet juk už tokią kainą užsienyje galima gauti geresnę studijų kokybę. Be to, ten daugiau perspektyvų. Nes Lietuvoje baigęs akademiją, turi labai mažai perspektyvų – didžiausia tikimybė, kad dirbsi muzikos mokytoju.

Už studijas JAV sumokėjusi panašią kainą, įgysiu antrą specialybę, turėsiu daugiau perspektyvų ir geresnes sąlygas. Studijos čia man kainuos 7 tūkst. dolerių (beveik 19 tūkst. litų – aut. past.) per metus, tačiau į šią kainą įskaičiuotas bendrabučio mokestis, maitinimas tris kartus per dieną. Be to, kadangi mano pasirinktame koledže yra daug darbo vietų, kol studijuosiu, tikiuosi ten susirasti darbą.

Tai, kad išvažiuoju studijuoti, dar nereiškia, kad iš Lietuvos išsivežu geras idėjas, kurių jau teko čia įgyvendinti – po studijų ruošiuosi sugrįžti su dar geresnėm idėjom.“

Muzikų Kaune nėra per daug

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto dekanas Saulius Gerulis:

„Anksčiau fakultete sulaukdavome ir daugiau stojančiųjų, ir daugiau studentų galėdavome priimti į valstybės finansuojamas vietas. Per abi studijų programas – atlikimo meną ir bendrąją muzikos didaktiką – į valstybės finansuojamas vietas šiemet priėmėme 16 studentų, mokamas studijas kol kas pasirinko tik vienas jaunuolis. Tuo tarpu anksčiau į abi specialybes, mokamas ir nemokamas vietas, kasmet priimdavome po 30–40 žmonių.

Muzikos studijos – brangios, studentai nepajėgūs tiek mokėti. Nors fakultete turime ir tokių, kurie moka valstybės nustatytą kainą – 18 tūkst. litų per metus. Vadinasi, mūsų lygis nėra prastas, žmonės vertina mūsų studijas. Bet man dėl to širdį skauda – tie žmonės dažniausiai yra verti studijuoti nemokamai.

Dabar galiojanti stojamųjų į aukštąsias mokyklas sistema nėra objektyvi. Nenormalu, kai, stodami į valstybės finansuojamas vietas, muzikai konkuruoja su būsimais režisieriais, aktoriais ir kitais meninių specialybių atstovais. Jei baigęs konservatoriją ar menų gimnaziją, kur dvylika metų mokėsi valstybės finansuojamoje vietoje ir buvo įvertintas labai aukštais pažymiais, jaunuolis neturi galimybės nemokamai tęsti šių studijų aukštojoje, valstybė švaisto pinigus. Taip atbaidom gabiausius žmones ir tiesiogine prasme juos eksportuojame į užsienį – studijas užsienyje jaunuoliai dažniausiai renkasi tada, kai nemato galimybių nemokamai tęsti šių studijų Lietuvoje. Išeitų, kad mūsų muzikos mokyklos, menų gimnazijos ugdo puikius muzikus, orkestrantus Vokietijai, Austrijai ir kitoms užsienio valstybėms, bet ne Lietuvai.

Šiemet menų studijoms valstybės mastu ženkliai sumažinta valstybės krepšelių – esą, muzikų ir kitų meninių specialybių atstovų Lietuvai per daug. Tačiau skaičiai byloja, kad muzikai labai reikalingi. Kalbu apie Kauną. 90 proc. mūsų absolventų dirba pagal specialybę. Tai didžioji dalis Kauno miesto simfoninio orkestro narių, Kauno valstybinio muzikinio teatro artistų, miesto muzikos mokyklų pedagogų. Taigi, argumentas, kad mūsų, muzikų, yra per daug, yra nepagrįstas – bent jau Kaune. Jei ir toliau bus taip mažinamas valstybės finansuojamų vietų skaičius, kyla klausimas, kas paruoš orkestrantus, muzikinio teatro solistus, kitus muzikus mūsų miestui? Baigusieji studijas Vilniuje ar užsienyje nelabai sugrįžta į Kauną.

Su Švietimo ir mokslo ministerija, vykdančia aukštojo mokslo reformą, norėtume konstruktyvaus dialogo, tik jis kol kas nevyksta.“

Išvykdamas į užsienį, sumokti tam tikrą kainą

Lenkijoje gyvenantis ir kuriantis dailininkas Linas Domarackas:

„Studijuoti artimajame užsienyje – Lenkijoje – išvykau prieš dvidešimt metų. Tuomet buvau vienintelis Varšuvos dailės akademijos studentas iš Lietuvos, galbūt – net iš visos Sovietų sąjungos.

Studijuoti menus ne Lietuvoje verta, nes ten – visai kitos tradicijos, kitas priėjimas prie meno. Tik nedrįsčiau tvirtinti, kad vizualųjį meną labiausiai verta studijuoti Vakaruose. O jei kas jau gavo stiprų akademinį pasiruošimą Lietuvoj – tada verta važiuoti ir ten pradėti žaisti kūrybą. Nes Vakaruose rimto akademinio išsilavinimo – kalbu apie piešimo, kompozicijos, perspektyvos, anatomijos, pagrindus – jie negaus. O neturėdamas pagrindų menininkas daro tai, kas jam išeina, o turėdamas – tai, ką nori padaryti. Tai mažas, bet esminis skirtumas.

Vakaruose kur kas daugiau dėmesio kreipiama į menininko vidų, ekspresiją, pasižaidimą su materija. Jei ką labiausiai domina šiuolaikinis menas – pirmyn. Video meną, performansus verta studijuoti Vakaruose – čia yra stiprios šių sričių mokyklos. Bet kalbant apie tradicines vizualiojo meno sritis, pirmiausia vertėtų Lietuvoje, Maskvoje ar Sankt Peterburge įgyti akademinius pagrindus, tuomet važiuoti į Vakarus, kur galima gauti platesnį, kosmopolitišką priėjimą prie meno, formuotųsi kitoks požiūris ir į lietuvišką dailės tradiciją.

Mano pasirinkimas studijuoti Varšuvoje buvo, galima sakyti, priverstinis – dėl konfliktų su valdžia, man buvo užkirstas kelias studijuoti aukštojoje mokykloje Lietuvoje. Įstojęs Varšuvoje, gavau vizą, leidusią du kartus per metus aplankyti Lietuvą. Kaina, kurią sumokėjau už studijas, atrodytų, tokiame artimame užsienyje – iširusi santuoka. Šiais laikais, kai sienos atviros, panašios istorijos, tikiuosi, nebesikartoja.

Šiuolaikinis jaunimas nori viską gauti tuoj pat – parodas, įvertinimą, pinigus. Išvykdami į užsienį, jie viliasi, kad čia jų laukia greitas pripažinimas. Tačiau taip nebūtinai įvyksta. Labai daug mano rato menininkų Vakaruose dirba darbus, visiškai nesusijusius su menais.
Galiu perspėti ir tuos, kurie po studijų tikisi sėsliam gyvenimui sugrįžti į tėvynę: taip tikrai nebūtinai įvyks. Išvykdamas studijuoti, šventai tikėjau po penkerių metų sugrįšiąs gyventi į Lietuvą, bet štai jau 20 metų gyvenu Lenkijoje. Studijos užsienyje yra pirmas žingsnis tolyn nuo Lietuvos.“