„Negaliu daryti šiuolaikinio šokio festivalio ir vežti į jį naftaliną, kad patenkinčiau neišlavinto skonio žiūrovus“, – tikina choreografė Birutė Letukaitė.

Neseniai pasibaigusio 20-ojo tarptautinio modernaus šokio festivalio organizatorė taip ginasi nuo kai kurių žiūrovų kritikos, esą iš festivalio traukiasi šokis, o jo vietą užima nelabai suprantamos abstraktybės. Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė įsitikinusi, kad save gerbiantys choreografai nuolatos turi ieškoti kažko nauja, ir pasigenda novatoriškumo jaunųjų Lietuvos choreografų darbuose.

– Gal galėtumėte palyginti šiemetinį ir pirmąjį tarptautinį modernaus šokio festivalius?

– Organizuodama pirmąjį festivalį 1989 m., tikėjau, kad tai nebus pirmas ir paskutinis tokio pobūdžio renginys. Dirbdama su šokėjais salėje kasmet laukiu rudens pradžios – festivalio meto. Tai laikas ne tik daryti, bet ir pasidalyti su žiūrovais tuo, ką geriausio šiuolaikinio šokio scenoje esu mačiusi ir patyrusi.

Pirmasis festivalis turėjo minimalų tarptautinį atspalvį – iš užsieniečių jame dalyvavo tik Krokuvos šiuolaikinio baleto trupė. Antraisiais metais turėjome vos keletu daugiau užsieniečių, nes tuomet, 1990 m., Lietuva patyrė ekonominę blokadą ir kai kurie užsieniečiai pabūgo įtemptos padėties ir nevažiavo.

Augome po truputį. Dabar festivalis neša didžiulį kiekį informacijos pasauliui apie Kauną – trupės atvažiuoja iš įvairiausių pasaulio šalių ir išsiveža gerus įspūdžius. Paprastai vakariečiai, pirmą kartą atvykę į Pabaltijį, būna labai nustebinti viskuo: ir Kaunu, kurį giria, ir žiūrovais, ir mūsų organizacine komanda. Norisi kuo daugiau trupių pristatyti žiūrovams. Šokiui tinkamų scenų Kaune turime labai mažai, o šiemet jų trūkumą pajutome ypač stipriai, nes dvi tradicinės mūsų scenos – Vytauto Didžiojo universiteto koncertų salė ir Kauno valstybinio dramos teatro didžioji scena remontuojamos. Su mažesniu nei pernai biudžetu stengėmės padaryti tris kartus daugiau.

Užsikrovėme didžiulę finansinę naštą – išėjome į šokiui visiškai nepritaikytas erdves: Kauno paveikslų galeriją, buvusį „Lituanicos“ pastatą, Verslo lyderių centro salę. Turėjome tris erdves, kurios neturėjo nieko, pritaikyto šokiui ir publikai – tik tuščias sienas. Darėme pakylas žiūrovams, sprendėme apšvietimo klausimus. Nežinau, kaip reikės suvesti finansus. Visa tai – iš entuziazmo ir noro žiūrovui parodyti kuo daugiau.

– Jūsų akimis, Kauno paveikslų galerijos ekspozicijų salė, kur vyko bendras „Auros“ ir Šv.Kristoforo kamerinio orkestro projektas, tinkama šokiui?

– Ją galima pritaikyti šokiui, tik šokėjai dirbo ant betono, ant kurio buvo paklotas linoleumas. Profesionalai ant tokių grindų nelipa, saugodami savo kaulus ir kūną apskritai. Ruošdamiesi šiam pasirodymui, išvertėme visą galerijos sandėlį, ieškodami bent minimalaus paaukštinimo žiūrovams.

– Kaip įvertintumėte šiemetinio festivalio lygį?

– Festivalyje dalyvauja tik profesionalai – mėgėjų nepriimame. Dabar jau praktiškai nebekviečiame trupių, nežinodami, kokie tai žmonės ir ką jie kuria. Festivalio programa – įvairi, kiekvienas atsirenka pagal savo skonį ir lygį, pagal tai ir suvokia, kas vyksta scenoje. Pavyzdžiui, trupė „Alias“ iš Šveicarijos parodė puikiausią šiuolaikinį šokio spektaklį. Po jų pasirodymo, publika kalbėjo: iš to, ką matėme, galima parašyti knygą. Informacijos šveicarų pasirodymas duoda labai daug. Bet ta informacija pateikiama ne tiesmukai – žmogui reikia pačiam apmąstyti, iššifruoti choreografo ir šokėjų siunčiamą žinią.

Šiuolaikinis menas nėra sukramtyta, sugromuliuota, atrajota ir ant lėkštutės paduota informacija. Tai yra simbolių, metaforų  kalba, fantazijos, vaizduotės formos. Viskas pateikiama taip, kad žiūri, ir turi pagalvoti – kas čia vaizduojama, kas norima tuo pasakyti. O jei man patinka spektaklio forma – tai, kaip jis padarytas – aš ir nelinkstu į apmąstymus, tiesiog gėriuosi tuo, ką matau.

Panašiai, kaip su puikios architektūros pastatu: juk paprastai negalvojame, kaip namas pastatytas – tiesiog grožimės puikiomis formomis, architekto fantazija. Kartais spektaklis tiesiog sukelia asociacijas, pažadina vaizduotę, ir akiai malonu pažiūrėti. Žiūrovams, sakantiems, kad jie nieko tame ar kitame šokyje nemato, aš nuolatos kartoju: išlaisvinkit jausmus ir vaizduotę. Supratimas dažnai ateina palaipsniui – čia galioja tie patys dėsniai, kaip ir klausantis šiuolaikinės muzikos ar lankantis šiuolaikinio meno parodoje.

– Kai kurie žiūrovai festivalyje pasigenda šokio: matome judesio, aktorinių dalykų, šviesos, vaizdo efektų, bet šokio festivalyje vis mažiau. Ypač – tokio, kurį suprantame kaip grupės žmonių sinchroniškai atliekamus estetizuotus judesius.

– Sinchroniškų judesių yra visuose pasirodymuose, o jeigu publika nori laikytis įsikabinusi į tradicinį šokio suvokimą, kad šoka visi vienodai, tai tegu eina žiūrėti aerobikos ar klasikinio baleto. Bet šiuolaikiniame mene atsigręžiama į personaliją ir ji yra labai vertinama – įdomu tai, kuo šokėjas išskirtinis, kitoks, o ne klonas milijoną kartų matytų kitų. Dalyvauju šiuolaikinio šokio renginiuose Vakarų Europoje, bendrauju su choreografais. Šiuolaikinio šokio renginiuose norima pristatyti kažką nenuvalkioto, ne seno, pažįstamo ir atrajoto, bet šviežias idėjas. Visi rimti choreografai, kaip ir kitų šiuolaikinio meno sričių atstovai, ieško šviežumo, įdomumo, naujumo. Tai kodėl žiūrovas tiesiog įsikandęs to, kas jau žinoma, matyta?

Paprastai žiūrovas vertina taip: o, padarė du ar tris sukinius – kaip gražu! O jei šokėjas špagatą padaro, kyla plojimai. Tai katastrofa! Jei nori pamatyti špagatus ar tris salto ore, tegu žiūrovas eina į sporto varžybas. O šokyje, kaip jau minėjau, kitais dalykais reikia grožėtis. Ir nenorėčiau kalbėti apie visus žiūrovus – jų yra visokių. Po šveicarų trupės „Alias“ pasirodymo už aukščiausio lygio šokį sutikti architektai, dailininkai man dėkojo už tai, kad šį šokį atvežėm į Kauną. Aš negaliu daryti šiuolaikinio šokio festivalio ir vežti į jį naftaliną, kad patenkinčiau neišlavinto skonio žiūrovus. Kviečiu žmones eiti kartu ir atsiverti. Aš mėgstu ir klasikinį baletą, jis man patinka kur kas labiau nei primityvios moderno grupės, kurios sinchroniškai atlieka judesius, žinomus gal 40 metų žinau. Man tai žiūrėti nuobodu.

– Festivalis seniai išaugo modernaus šokio renginio rėmus. Berods, ir šiemet matėme daugiausiai  šiuolaikinį šokį...

– Klasikinio modernaus šokio šiemet festivalyje beveik nebuvo. Galbūt eksperimentinės šokio trupės iš Brazilijos pasirodyme „Dominiq“ vyro ir moters duetas labai priminė garsaus švedų choreografo Matso Eko braižą: tos pačios laužytos judesių formos, ta pati ekspresija. O tos pačios trupės šokį „Formos“ galima vertinti labai įvairiai: savo naivia istorija ir forma jis gal ir labai šiuolaikinis, kitiems gali atrodyti naivus.

– Užsiminėte, kad brazilus kvietėte tarsi katę maiše – buvote matę tik jų vaizdo įrašą. Anksčiau tokių nepatikrintų atlikėjų festivalio scenoje turbūt pasitaikydavo kur kas daugiau?

– Brazilai vieniems patiko, kitiems – ne. Bet jie – profesionalai. Gal prieš dešimt metų kvietėme šokio teatrą iš JAV, vadovaudamiesi garsaus choreografo rekomendacija. Nemačiusi jų spektaklio, pakviečiau tą trupę, ir tai buvo grynai dramos spektaklis, su ištisai anglų kalba einančiu tekstu. Tai buvo puikus dramos spektaklis, bet žiūrovai susirinko ne tie – žmonės atėjo ir atvažiavo pažiūrėti šokio, o stebėjo spektaklį daugeliui nesuprantama anglų kalba. Mes nežinojome, kad ta pati trupė ir šoka, ir puikiausiai vaidina. Dabar tikriname ne tik kokios grupės atvažiuoja, bet ir ką atsiveža. Tai yra viena iš festivalio metu išmoktų pamokų.

– Ar yra viena trupė, choreografas ar atlikėjas, kurį galėtumėte pavadinti festivalio talismanu?

– Galbūt tai – Berlyne kuriantis čekų choreografas Karelas Vanekas. Jis ilgai kūrė su scenos ir gyvenimo partnere Eva Černa. Jie dalyvavo antrajame mūsų festivalyje – tai buvo nuostabus pastatymas, pasakojantis dviejų žmonių gyvenimo istoriją. Ši pora dažnai statydavo šokius duetui su perpasakota vyro ir moters istorija. Jie abu dar keletą kartų dalyvavo mūsų festivalyje, vedė seminarus.

Prieš dvejus metus K.Vanekas pasiūlė daryti projektą Bonoje, šiuolaikinių menų centre „Brotfabrik“, veikiančiame buvusiame duonos fabrike. Penki mūsų šokėjai išvažiavo į Boną, ten mėnesį laiko dirbo, ir pristatė premjerą. Projektas, turėjęs įvykti pavasarį, buvo perkeltas į rudenį, nes, pralaimėjusi kovą su vėžiu, mirė E.Černa. Ši mirtis mums buvo šokas. Tai buvo retas atvejis – puiki šokėjų ir choreografų pora scenoje ir gyvenime. Dabar K.Vanekas kuria vienas arba bendradarbiaudamas su kitais choreografais. Šiemet festivalio scenoje pristatėme jo šokėjų ir Linos Puodžiukaitės „Laisvės fantomą“.

– Ar galime kalbėti apie skirtingas šiuolaikinio šokio mokyklas, pristatomas festivalio scenoje?

– Technika iš kitų spektaklių išsiskyrė japonės iš Prancūzijos Yoko Higashino, šokančios po trupės „A.lter S.essio“ ženklu, pasirodymas. Ji naudoja įvairiausias šiuolaikines technologijas – garso, vaizdo projekcijas ant kūno, o šokio plastika atėjusi iš japonų buto šokio mokyklos. Naujausių technologijų ir seno šokio suliejimas buvo nuostabus. Šokio srityje, aš ją vadinu ateive iš kitos planetos – ji yra šokusi ir baletą, ir modernųjį šokį, ir tradicinį buto.

Bet šiuolaikiniame šokyje apie skirtingas mokyklas kalbėti sudėtinga. Kai šokyje prasidėjo klasikinis modernas, buvo aišku: čia – Marthos Graham, čia – Chose Limono, čia – Lesterio Hortono, čia –  Merce Cunninghamo šokio technikos ir jų šokio mokyklų braižas. Tačiau šiuolaikiniame mene svarbiausia ne kažkuo sekti, o būti kuo originalesniu, pačiam atrasti savo kalbą, savitą braižą. Ir ne tik atrasti, o kiekviename spektaklyje daryti vis kitaip. Taigi, apie skirtingas šokio mokyklas kalbėti sunku. Šokėjo, choreografo mokykla šiais laikais yra pats gyvenimas: kaip žmogus gatvėje praėjo, atsisėdo ar nubėgo, kaip jis pasuko galvą ar pakėlė ranką, kaip medžiai linguoja ar vėjas pučia – iš viso to mokomasi, gaunama inspiracija kūrybai. Aš šokėjams sakau: kuo daugiau informacijos sugersi į save, tuo daugiau paskui galėsi pasiimti. Ne tiesmukai paimsi tą judesį, bet tavo kūnas bus labiau išlavintas. Belieka tik mokėti juo groti.

Dabar šokyje ieškoma įvairiausių sintezių. Ne tik su hiphopo muzika ar šokiais – su kitais menais. Pasitelkus sintezę, siekiama išgauti kitokią formą, kitokį rezultatą. O iki šiol išmoktos klasikinės ar moderno technikos dabar jau nebeįdomios. Pažiūrėkime, kas stato įdomiausius šiuolaikinio šokio spektaklius? Tai belgų architektas Jan Fabre! Žmogus, nebaigęs jokių šokio mokyklų. Kai paskaitai kitų šiuolaikinio šokio spektaklius kuriančių žmonių biografijas, matai, kad jie su šokio studijomis mažai ką turėjo bendra. Elementarių šokio žinių gali gauti ir dalyvaudamas seminaruose – nereikia baigti gilių studijų. Šiais laikais, turint labai gerus šokio pagrindus, reikia sugebėti atsiplėšti nuo jų ir padaryti kažką savo, originalaus.

Dažnai prisimenu choreografės iš Niujorko Tamaros Rogoff, baigusios klasikinio moderno M.Graham mokyklą, žodžius: aš negalėjau pastatyti nieko nauja, nes aš tegalėjau kartotis. Tuomet choreografė 3 metams išvažiavo į Indiją, kad iš atminties daugmaž ištrintų tai, ko iki tol mokėsi, kad taptų laisva ir galėtų žengti savo kūrybos keliu. Kiti žavisi – riekia mokytis iš tokių ir tokių garsių choreografų. Taip, mokytis šokio reikia, bet paskui daug kas priklausys nuo to, kaip tu galėsi atsiplėšti nuo gautos informacijos ir eiti savo keliu.

– Jūs kažkada taip pat turėjote atsiplėšti nuo išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“…

– Po „Sonatos“ norėjau pradėti savo kelią ir kurti šokį kažkaip, bet tik ne taip, kaip buvau išmokusi. Mane stebina tai, kad šiais laikais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje choreografiją baigusių jaunų žmonių darbuose nematau savojo kelio ieškojimų, eksperimento tiek formoje, tiek mąstyme. Matau tik kažkokius senus ir gerai žinomus dalykus. Tai man ne tik neįdomu, bet ir liūdina bei gąsdina dėl šiuolaikinio šokio ateities Lietuvoje. Kol kas aš nematau jaunų žmonių, pamišusių dėl šokio ir norinčių kalbėti savo kalba, o ne tik kaip aidas atkartoti įvairius jau buvusius dalykus.

– Kasmet sulaukiame tam tikros neigiamos skaitytojų reakcijos dėl nuogo kūno festivalio scenoje. Nuogybių festivalyje daugėja…

– Galbūt esu tai sakiusi: nuogas kūnas yra absoliučiai įprasta išraiškos priemonė šiuolaikiniame šokyje. Tai yra lygiai toks pats kostiumas arba dekoracija, kaip ir sukurti dailininkų. Tarkim, Ispanijos šiuolaikinio šokio scenoje nuogo kūno yra labai daug. Ir niekam dėl to nekyla jokių klausimų.

– Ar, jūsų akimis, šokėjai scenoje visada pagrįstai išsirengia?

– Negaliu kalbėti už visą pasaulį – tik apie atskirus pasirodymus. Pavyzdžiui, lenko Mikołajaus Mikołajczyko solo spektaklis, kuriame jis šoka nuogas, alsuoja tokiu atsivėrimu publikai visom prasmėm, tokia gėla ir skausmu, tokia koncentracija, kad negali įsivaizduoti, jog kažkas šiame spektaklyje galėtų būti kitaip. Ir jei jis šoktų apsirengęs, tai būtų eilinis spektaklis. Beje, vyras, apsinuogindamas prieš publiką, tampa visišku beginkliu. Bet buvęs baleto artistas tai peržengė tam, kad parodytų skausmą ir jėgą.

– Ar šiuolaikiniame šokyje prieinama prie to, kad šokėjo kostiumas, koks jis bebūtų, trukdo, ir kad geriausia šokti nuogiems?

– Tai tikrai nereiškia, kad kostiumas trukdo. Viskas priklauso nuo pastatymo, idėjos. Sceninio kostiumo moderniajame šokyje atsisakyta dar 1960 m., kai visi ėmė eiti į sceną su paprastais marškinėliais ir trenažo kelnėm. Tada buvo atsisakyta ir salių, ir specialaus apšvietimo. Paskui vėl viskas sugrįžo. Yra tam tikros mados. Dabar į madą ir naujųjų technologijų panaudojimas atėjo. Dekoracijos išėjo ir negrįžo – dabar jos kuriamos naudojant apšvietimą. Prieš porą savaičių grįžau iš Diuseldorfo šokio mugės. Ten pamačiau naują tendenciją, kad daugelis šokių šokama įprastoje baltoje šviesoje.

– Jei šiemetinis festivalis – aukšto lygio, ar norėtumėte, kad panašus jis liktų ateityje?

– Tiesą sakant, nežinau, ką reiškia aukštas lygis. Mes negalime pasikviesti vokiečių choreografės Sashos Waltz, kuri dabar yra ant aukščiausios lentynos. Pirmiausia, Kaune neturime tokios scenos, į kurią galėtume ją pakviesti. Be to, tai yra šiuo metu labai madinga trupė – S.Waltz neseniai išrinkta geriausia Europos choreografe (beje, jos trupėje šoka vienas buvęs „Auros“ šokėjas Virgis Puodžiūnas). Ir šios trupės šokėjų honorarai tokie, kad net Vilniaus Naujasis Baltijos šokis jų neįperka. Kitas klausimas, ar verta ją įpirkti vien dėl to, kad šiuo metu ji dedama ant aukščiausios lentynos?

Viena, ar mes juos galime įpirkti, kita – ar mes juos pasiruošę priimti, nes galbūt nelabai išprusę žiūrovai pasakys: kokią čia nesąmonę ta Letukaitė atvežė? Labai norėčiau atvežti į Kauną belgų „Les ballets C de la B“, tačiau kai kuriem Kauno žiūrovam irgi gali nepatikti – skųsis, kad nei gražių kostiumų, nei gražaus šokio nepamatė. Yra ir kitų užsienio festivalių graibstomų trupių, kurių kiti renginiai laukia po kelerius metus, o jei aš pakviesiu, ir salė bus pustuštė – atsiprašau.

– Jūsų planai ateičiai?

– Esame sukaupę labai daug vaizdo medžiagos ir informacijos apie pasaulio šiuolaikinį šokį. Norėdamos dalyvauti festivalyje, trupės siunčia prisistatymus, ir pati iš įvairiausių šiuolaikinio šokio renginių grįžtu su pilnu lagaminu medžiagos apie tai, kas vyksta pasaulyje. Archyvų per 20 metų sukaupta labai daug. Savo videoteka ir kita informacija norėtume dalytis su visuomene. Deja, kol kas neturime nei tam tinkamos patalpos, nei žmogaus, kuris budėtų. Visiems prieinama videoteka galėtų puikiai pasitarnauti šviečiant visuomenę, supažindinant ją su tuo, kas šiuo metu vyksta pasaulinėje šiuolaikinio šokio scenoje.