„Tokio dydžio ekologinė katastrofa, kaip Meksikos įlankoje, gal mums dabar ir nėra visai reali, bet mažesnio masto tikrai įmanoma, tuo labiau, kad visai šalia Lietuvos vandenų, Kaliningrado srityje, yra naftos platforma“, – apie grėsmes Baltijos jūrai kalba Jūrinio kraštovaizdžio mokslo instituto direktorius ir Jūreivystės instituto docentas Vytautas Dubra.

Kad Lietuva turi būti pasiruošusi galimai ekologinei katastrofai Baltijos jūroje, mano ir Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamento direktorius Algirdas Stankevičius.

Abu pašnekovai su lrt.lt pasidalijo pastebėjimais apie didžiausią grėsmę Baltijos ekologinei sistemai keliančius veiksnius bei priemones, kurios galėtų sumažinti ekologinės katastrofos tikimybę.

 „Dujotiekis nėra dovana“

Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamento direktorius A. Stankevičius pažymi, kad planuojamas Rusiją ir Vokietiją turintis sujungti gamtinių dujų dujotiekis Baltijos dugnu „Nord Stream“ „nėra dovana“.

„Aš laikausi pozicijos, kad bet kokia intervencija į jūrą, bet koks statinys joje neduoda jūrai nei sveikatos, nei gerovės. Jeigu dujotiekis vis dėlto bus nutiestas, aišku, galimos įvairios avarijos“, – dėstė pašnekovas.

Buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino pažadus, kad „Nord Stream“ bus saugus, A. Stankevičius vertina skeptiškai. Pašnekovas ragina prisiminti istoriją, kas buvo kalbėta, kai buvo statomas Būtingės naftos terminalas. Nors buvo sakoma, kad šis terminalas bus labai saugus ir neterš gamtos, 2001 metais čia įvyko net keletas avarijų, kurių metu į jūrą išsiliejo nafta.

 Baiminasi, kad gali būti užkliudyti cheminio ginklo kapinynai

Abu pašnekovai pažymėjo, kad intervencijos į Baltijos jūrą yra ypač pavojingos dėl to, kad nėra žinomos visai tikslios cheminės amunicijos, nuskandintos Baltijos jūroje, vietos.

Be to, kaip pažymi Jūrinio kraštovaizdžio mokslo instituto direktorius ir Jūreivystės instituto docentas V. Dubra, iš kai kurių numanomų cheminio ginklo kapaviečių teritorijų pavojingos medžiagos galėjo būti srovių išneštos į kitas Baltijos jūros vietas. Anot pašnekovo, tai liudija atvejai, kada žvejai su tinklais iš jūros ištraukė tokių pavojingų medžiagų kaip ipritas statines.  

Kaip pavyzdį V. Dubra pateikia Gotlando įduboje nuskandintą cheminį ginklą. Anot pašnekovo, joje cheminis ginklas palaidotas daugiau nei 100 metrų gylyje, tačiau dėl duomenų trūkumo tikimybė, kad tiesiant „Nord Stream“ bus užkliudytos jo saugyklos, vis dėlto išlieka.

„Jeigu būtų pajudinta keletas statinių, nemanau, kad kiltų labai didelis pavojus, bet jeigu būtų pajudintas didesnis kiekis, aišku, poveikis būtų“, – sakė pašnekovas.

Vėjo jėgainės – ne tokios saugios, kaip teigiama

Jūrinio kraštovaizdžio mokslo instituto direktorius ir Jūreivystės instituto docentas V. Dubra pažymi, kad diskutuotinas ir vėjo jėgainių Baltijos jūros teritorijoje statybų klausimas. Anot V. Dubros, atviroje jūroje projektuojami vėjo jėgainių parkai pristatomi tik vienpusiškai teigiamai, tačiau realybė, deja, kitokia.

„Yra minima, kad tai žalioji energija, žalioji alternatyva ir viskas čia puiku, tačiau... Kadangi tai yra gamyba, koks bus poveikis Baltijos jūros ekosistemai, didelis klausimas.

Viena yra neabejotina – jos gesins bangų energiją ir tikrai vanduo nebebus tiek permaišomas, kaip paprastai. Tai ilgalaikė grėsmė Baltijos jūrai“, – pažymėjo pašnekovas.

 Pavojingos ir laivų į atmosferą išmetamos medžiagos

V. Dubros teigimu, Baltijos jūrai pavojingos ne tik į ją iš laivų tyčia ar netyčia išpilamos medžiagos, bet ir į atmosferą laivų išmetamos medžiagos.

Anot pašnekovo, priklausomai nuo galingumo, laivą galima prilyginti mažesniam ar didesniam fabrikui su atitinkamu išmetamų medžiagų kiekiu.   

„Būtent iš pačių laivų į atmosferą yra išmetami azoto oksidai, sieros junginiai, dar gali prisidėti ir kai kurios kitos medžiagos – visa tai priklauso nuo deginamo laivuose kuro sudėties.

Stovintys uostuose ar plaukiantys jūroje laivai, jeigu jie yra su tuo metu dirbančiais varikliais, tikrai nėra kažkoks nekaltas įrenginys. Atkreipkite dėmesį, koks yra laivo jėgainių galingumas – jos ne ką mažiau teršia aplinką negu miestuose esančios katilinės, kurios gamina šilumą“, – pastebėjo V. Dubra.

Anot pašnekovo, vis dėlto siekiant užtikrinti tanklaivių saugumą yra priimta daug tarptautinių teisės dokumentų, o dar vienas jų įsigalios artimiausiu metu.

„Bijau sumeluoti, bet ar nuo 2011, ar nuo 2012 metų visi absoliučiai tanklaiviai, atplaukiantys į Europos uostą, turės turėti ir dvigubus dugnus, ir dvigubus bortus, kad kurį nors pramušus nafta nepatektų į aplinką“, – pasakojo V. Dubra.

Situaciją blogina eutrofikacija

Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamento direktorius A. Stankevičius pažymi, kad nors ir neatrodo labai grėsmingai, bet patį didžiausią pavojų ekologiniu atžvilgiu Baltijos jūrai kelia eutrofikacija.

„Eutrofikacija (ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų pertekliaus – lrt.lt) kas kart vis labiau blogina Baltijos jūros situaciją.

Maistines medžiagas įsisavina dumbliai, jie gausiai pasidaugina, prasideda žydėjimas, vėliau ta didelė masė dumblių skęsta į dugną, prasideda jos irimo procesai, puvimas.

Vienose ar kitose Baltijos vietose trūksta deguonies, kitose – tie dumbliai žydi. Ir maudytis žmonėms nebesinori, ir taip toliau“, – pasakojo pašnekovas.

Viena Lietuva katastrofai kelio neužkirs

Pasak Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamento direktoriaus A. Stankevičiaus, veikdama viena nei Lietuva, nei jokia kita šalis neturi galimybių apsisaugoti nuo avarijų.

Anot pašnekovo, Baltijos jūra nėra gili ir labai didelė, jos pakrantėse gyvena milijonai 9 šalių gyventojų, todėl vienoje teritorijoje kilus grėsmei ji labai greitai gali persikelti į gretimą teritoriją.

„Reikalingi sutartiniai visų 9 valstybių veiksmai. Visi turi būti pasiruošę galimai nelaimei, visi turi drauge mažinti taršą, vandenis išleisti valytus – net apie 30 procentų biocheminių medžiagų į Baltijos jūrą patenka iš oro, taip kad veiksmai turi būti labai koordinuoti ir tikslūs“, – sakė A. Stankevičius.  

Jūrinio kraštovaizdžio mokslo instituto direktorius ir Jūreivystės instituto docentas V. Dubra pažymėjo, kad „priemonių yra, tik jas reikia vykdyti“. Kaip pavyzdį pašnekovas pateikė Baltijos jūros aplinkos apsaugos konvenciją (Helsinkio konvenciją).

„Geresnės jos ar prastesnės, bet jų prisilaikant tarša galėtų būti gerokai mažesnė“, – teigė pašnekovas.

V. Dubros nuomone, sumažinti kenksmingų medžiagų patekimą į Baltijos jūros vandenis galėtų padėti tokios sistemos įvedimas, kad laivas, atplaukęs į uostą, turėtų mokėti už teršalų pridavimą nepriklausomai nuo to, ar jis priduoda, ar nepriduoda teršalus. Tuomet nebūtų suinteresuotumo kenksmingų medžiagų atsikratyti kažkur jūroje.