Iš Klaipėdos į Vilnių prieš tris dešimtmečius atvykęs Gitanas Nausėda dabar jį vadina antru gimtuoju miestu, kuriame klesti kultūra, bet kuriame kai kurie geri dalykai išnyksta ir lieka tik prisiminimuose.

Bet kuris atvykėlis, anot G. Nausėdos, turėtų pajusti, kad Vilnius nuo kitų didmiesčių skiriasi ne tik turtinga istorija, bet ir kultūriniu kontekstu.

„Tai gali pastebėti net eidamas gatve, besižvalgydamas į merginas: čia net rengimosi stilius kitoks, vilnietiškas. Pavyzdžiui, Klaipėdoje mėgstamos ryškesnės drabužių spalvos, makiažas, Vilniuje labiau galima pastebėti santūrumą. Bet mane Vilnius pirmiausia papirko savo istorija“, – pripažino buvęs klaipėdietis.

G. Nausėda – dar ir bukinistas. Tad ir mezgant pažintį su Lietuvos sostine knygos jam turėjo didelės reikšmės.

„Daugelis mūsų išaugo su Vlado Drėmos “Dingusiu Vilniumi„. Aš ją skersai išilgai perskaičiau, kai ką iš tų vaizdų, šaltinių, kurie yra knygoje, kaip kolekcininkas turiu ir pats, nemažai domėjausi tų pastatų istorija. Kai vaikai buvo mažesni, gal prieš 10 metų, mėgdavome įsivaizduoti, fantazuoti, kaip tie pastatai keitėsi, ar jie apskritai stovėjo prieš kelis šimtus metų. Dabar Vilniumi tiesiog mėgaujamės – dažnai einame pasivaikščioti senamiestyje“, – sakė jis.

Dar viena G. Nausėdos ir jo šeimos aistra – teatras. O Vilniaus mažajame teatre jis sako besijaučiantis jaukiausiai. Aplankyti „Kino pavasarį“ taip pat būtina. Jis sako nesąs pamišęs dėl kino, tačiau abonementą į šį festivalį įsigyja kasmet. O to, kad nekomercinį kiną Vilniuje lydi tokia komercinė sėkmė, jis nevadina keistu reiškiniu.

„Galbūt kartais mes pernelyg nuvertiname žmones manydami, kad jie nori žiūrėti tik holivudinę produkciją. Tie filmai vėliau rodomi ir kituose kino teatruose, ir gana sėkmingai, o, žiūrėk, kai rodo kai kuriuos Holivudo filmus, salėje – vos penki žiūrovai. Esu buvęs ir “Skalvijoje„, ir “Pasakoje„. Manau, mes dramatizuojame ir tą aspektą, kad kino teatrai, geras kinas iš Vilniaus dingo. Juk net ir didžiuosiuose teatruose vyksta, pavyzdžiui, Japonų kino savaitė. Tai džiugu“, – komplimentų negailėjo jis.

Deja, G. Nausėdai teko atsisakyti vieno seno įpročio, kuris jam, tuo metu Lietuvos banko darbuotojui, buvo įprasta dienotvarkės dalis. Tai vizitas antikvariniame knygyne J. Basanavičiaus gatvėje.

„Ne visada tikėdavausi atrasti ką nors nauja – kartais tiesiog ateidavai, pabūdavai tarp knygų ir, žiūrėk, jau geriau. Bet rinkos vėjai viską nušlavė, tokių knygynų Vilniuje nebėra. Viskas persikėlė į internetą, tad tai jau turi mažai ką bendra su Vilniumi, lankymusi įvairiose jo vietose“, – apgailestavo jis.

Kitas dingęs ritualas – apsilankymas ant Tauro kalno savaitgaliais įsikuriančiame blusų turguje. Kolekcininką į jį anksčiau viliodavo pardavinėjamos vertingos senos knygos, kurių čia buvo gausu. Tačiau viskas keičiasi, ir nebūtinai į gera: čia nebėra ir tų žmonių, su kuriais G. Nausėdai buvo smagu susitikti.

Gyvendamas vienoje vaizdingiausių sostinės vietų – Pavilnių regioniniame parke – pašnekovas sako nė nesusimąstęs, kad „viena gražiausių Lietuvos vietų gali nusibosti“.

„Tiesiog pradedi į viską žiūrėti kitomis akimis: kai kiti mato tik grožį, aš matau ir nulūžusią obelį, ir šiukšles. Apskritai skaudu matant Vilniuje tiek iškirstų senų medžių, kartais vien dėl to, kad būtų pasodintas koks nususęs atvežtinis, kuris vargu ar prigis. Kartais pusiau juokais, pusiau rimtai ieškau visuomeninės organizacijos, kuri rūpintųsi medžių išsaugojimu mieste“, – nuoskaudą liejo jis.