– Dievas jus apdovanojo talentu piešti jau vaikystėje, tačiau pati to nepripažinote. Reikėjo keliolikos metų, net emigracijos už jūrų marių, kad tą Dievo stebuklą – savo talentą – atrastumėte iš naujo. Kitaip sakant, aktyvuotumėte.

– Turbūt visai netyčia jį aktyvavo mano vyresnioji dukra Jurga. Kai aš su dukromis paskui savo vyrą atvykau į JAV, Jurgai buvo 23-eji, jaunesniajai Urtei – treji su puse. Kol mes su vyru dirbdavome, vyresnėlė prižiūrėdavo mažiukę, o kad abiem nebūtų nuobodu, Jurga parduotuvėje įsigijo piešimo priemonių.

Kai po poros metų vyresnėlė apsisprendė pakelti sparnus – grįžti gyventi į Lietuvą, man norėjosi kaukti iš ilgesio. Tada radau jos virtuvėje paliktus akrilinius dažus. Vakarais, kai visi suguldavo, aš pasilikdavau virtuvėje ir po truputį pradėjau paišyti. Būdavo, atsikelia ryte šeimyna ir randa mano kokį nors naują per naktį nupieštą darbą.

– Ar šiandien vis dar gyvenate Jungtinėse Valstijose, Naujajame Džersyje?

– Taip, nuo 2011-aisiais gyvename Bernardsvilyje. Iki Niujorko netoli – valanda kelio, jei nėra spūsčių. Tiesa, vyresnėlė dukra jau nebe Lietuvoje – sukūrė šeimą ir išvyko gyventi į Norvegiją. „Mažiukei“ Urtei dabar šešiolika. Aš jau dukart močiutė: turiu anūką Domą ir anūkę Luką.

– Papasakokite, kodėl išvykote iš Lietuvos?

– Prieš trylika metų Lietuvoje buvo labai sunku išsilaikyti, o dar su dviem vaikais... Vyras išvyko pirmas, o aš labai nenorėjau palikti namų: esu sėsli, man apskritai sunku prisiruošti keliauti. Pamenu, užrakinome buto duris, paprašėme kaimynų jį prižiūrėti ir išskridome, tikėdamos, kad po pusmečio sugrįšime.

Šiandien vyras vadovauja jo paties įkurtai įmonei, kuri vienintelė Šiaurės Amerikoje užsiima išskirtinių automobilių gabenimu į parodas, lenktynes, kitus renginius. Verslas sekasi, negalime skųstis. Mūsų kompanija dabar ir su „Tesla“ sutarčių turi, bet kai atskridome čia – pradėjome nuo minus nulio. Nebuvo nei įdirbio, nei pažinčių. Laimei, vyras labai verslus. Visur, kur dar neatrastos žemės, jam reikia dalyvauti. O aš į Ameriką vykau kaip į tremtį. Jis man žadėjo: atvažiuok, pasižiūrėk, jei nepatiks – grįšime.

Tematika: J. Talaikienės darbuose figūruoja žmogus, bet yra ir daug gamtos motyvų. Kai kuriuose paveiksluose pasikartoja simboliai: kiaušinis, obuolys, varnas, katinas, žuvys, paukščiai. / J. Talaikienės asmeninio archyvo nuotr.

– Taigi jūsų vyras sėkmingai verslauja, o jūs piešiate nuostabius paveikslus, nors, kaip sakėte, buvo laikas, kai giminės jus vadino dailininke, bet pati kratėtės šios definicijos?

– Kračiausi. Tiesą pasakius, nuo vaikystės labai nemėgau piešti – šis procesas man būdavo kančia.

Baigiau dizaino studijas tuomečiame Dailės institute. Prieš tai lankiau ir baigiau keturmetę vakarinę vaikų dailės mokyklą, tad visi reikalavimai piešti pagal temą arba pastatytus natiurmortus man buvo įgrisę iki kaulo. Net bėgdavau iš paskaitų. Tačiau nuo to karto, kai jau būdama už Atlanto paėmiau į rankas teptuką, piešimas mane įtraukė kaip verpetas.

– Papasakokite, kokia jūsų eilinė darbo diena Bernardsvilyje? Pas jus dabar 8.30 val., o Lietuvoje jau po pietų. Ar nuvežėte dukrą į mokyklą?

– Jau nuvežiau. Didelė jos mokykla. Vien dešimtokų 1 200! O kur dar devintos, vienuoliktos, dvyliktos klasės. Kai vyksta kokie nors renginiai, koncertai, surasti reikiamą salę kone navigacijos prireikia. Pakeliui namo dar į sporto klubą užsuku, prekybos centro taip pat nepavyksta išvengti. Šeima „atsiprašau, pamiršau“ nesuprastų.

Paveikslai – mano išraiška, mano dienoraštis, mano energijos dalis. Jie piešti ne parduoti ar parodoms, o savo pačios transformacijai į drobę.

– Grįžusi namo – iš karto imate teptuką į rankas?

– Dar prieš sėsdama piešti turiu apeiti ūkį. Jo nemažai – du šunys, lapių banda, oposumai, paukščiai. Gyvenimui rinkomės vietą, kuri būtų kuo panašesnė į Lietuvą. Todėl mūsų namukas yra tarp miškų, ant upelio kranto – gyvosios gamtos aplinkui knibždėte knibžda. Tiek aš, tiek visi mes – dideli gyvūnų mylėtojai. Pamatai kokį basą paukštelį – negi nepasirūpinsi?! Todėl ir lapių pas mus pavalgyti ateina, ir oposumų naktimis. Jie laukiniai, bet tarsi prijaukinti. Visi žino savo valandą, tad tupi ir laukia – neduok Dieve pavėluosi (juokiasi). Paukščiams perku lesalo, šunims ir lapėms – mėsos, konservų, oposumams – obuolių.

– Ar daug laiko reikia, kad gimtų jūsų paveikslas?

– Daug. Esu karpštukė. Kol man pačiai jis nekelia pasitenkinimo, tol ir krapštausi prie jo. Būna, kad pabaigiu, jau stovi, džiūsta, bet kažkas netenkina – tuomet tą darbą uždažau ir piešiu ant viršaus. Kitas gal atidėtų į šoną, palauktų, o aš negaliu palikti tokio, kuris mane nervina.

– Kur iškeliauja jūsų darbai – į parodas, o gal pas žmones į namus? Parduodate juos?

– Ne. Neparduodu. Nupiešiu ir nešu į kambariuką namo viršuje, kur visi jie sustatyti stovi. Keletas kabo ant sienų. Kartais ir tuos nukabinu, nes pavargstu į juos žiūrėti. Parodų irgi pastaruoju metu vengiu. Nupiešiu, pastatau ir uždengiu – viskas. Tiesa, kartais viena kita į feisbuko grupę „Mūsų kūryba“ įdedu.

Nei aš printų, kaip kiti dailininkai, darau, nei parodose dalyvauju. Nebent pati paroda pas mane ateina – organizatoriai parašo, paprašo. Tokia jau esu – Ožiaragis, užsispyrėlė. Sunku man išjudėti.

J. Talaikienės asmeninio archyvo nuotr.

– Betgi esate prieš keletą metų ir rimtų apdovanojimų laimėjusi?

– Esu. Kartą, rodos, buvo 2014-ieji, grįždamas iš darbo vyras pamatė skelbimą, kad vietos menininkų grupė rengia kasmetę parodą. Tai jis ten mane beveik tempte nutempė – tiesiog privertė su tais meno žmonėmis susipažinti. Po truputį įsiliejau į jų ratą. Kai pamačiau, kad mano darbai jiems patinka, pasidariau drąsesnė, pradėjau ant didesnių drobių tapyti. Galiausiai net ryžausi dalyvauti konkurse su vienu iš savo pirmųjų darbų, o jis ėmė ir laimėjo!

– Sakote, kad nemėgstate spalvų. Daugiau dėmesio skiriate išraiškai – linijai, grafikai, dėmei. Jūsų darbuose vyrauja šalti, ramūs, neutralūs tonai. Norite, kad garsiau kalbėtų mintis?

– Man darbo esmė yra išreikšti emociją. Tačiau ne kokią paviršutinišką, o gilesnę. Mano darbai daugiasluoksniai, gal kiek psichodeliniai, filosofiniai. Aš nenoriu žiūrovams piršti savo minties, bet siekiu ją pateikti kaip raštą – per simbolius. Tegul kiekvienas šifruoja taip, kaip moka, – pagal savo situaciją.

– Jums neįdomu piešti tai, kas tiesiog gražu pažiūrėti?

– Neįdomu. Todėl ir kapstausi po visokius pasąmonės ir savo minčių labirintus. Kartais net užmigti bijau, nes tokie ryškūs, tikroviški sapnai aplanko.

Labai išgyvenu dėl brolio, kuris kovoja fronte, Ukrainoje. Jau antri metai. Stengiuosi negalvoti, kas gali nutikti, bet įtampa ima viršų. Išgirsti telefono skambutį ir bijai naujienų. Aišku, visa tai daro įtakos ir mano kūrybai: juk kiekvienas, norime to ar nenorime, esame visumos dalis. Vieni rašo dienoraštį, kad išsilietų, o aš piešiu: dabar man piešti lengviau nei kalbėti žodžiais.

– Ką išvystume dabar ant jūsų drobės?

– Per mitologiją bandau išreikšti ryšį tarp dviejų pasaulių – šiapusinio ir anapusinio. Mintis jau yra, tik reikia ją išrutulioti. Kai pradedu piešti, daugmaž žinau, kokią emociją ir kokiais vaizdiniais noriu išreikšti. Tačiau visada prasideda vienaip, o baigiasi visiškai kitaip, nei buvau numačiusi. Rodos, kad mano ranką kažkas vedžioja. Piešdama panyru kaip į transą.

Negaliu pripuolamai dirbti. Taip pat negaliu piešti, kai kas nors yra namie. Turi būti visiška tyla ir vienuma, todėl geriausiai sekasi piešti, kai lieku pati su savimi.

– Jūsų darbuose gyvenimas ir mirtis žengia koja kojon, alsuoja vienas kitam į nugaras. Dažnai galvojate apie mirtį?

– Kodėl turėčiau negalvoti? Juk ji – kiekvieno iš mūsų gyvenimo tęsinio dalis. Klaidingai manome, kad gyvensime amžinai, jog esame nemirtingi. Aš apie mirtį labai dažnai galvoju – ypač po mamos išėjimo. Ir dar manau, kad šis gyvenimas žemėje yra kur kas sudėtingesnis nei tas, į kurį grįžtame po mirties. Jei ką čia prisidirbame, ten turėsime atidirbti.

Amžinas gyvybės ir mirties ratas – vienas mylimiausių mano motyvų. Nereikia mirties bijoti. Reikia tik prisiminti, kad dabar gyvendami mes klojame pamatus savo kitam gyvenimui. Juk niekas niekada nevyksta veltui.

Gimtinėje: „Kiekvieną vasarą grįžtu į Lietuvą. Jaučiu, kad grįžtu namo – įsikraunu iki kitų metų, kad galėčiau gyventi mielais prisiminimais“, – sako jau trylika metų JAV gyvenanti J. Talaikienė. Kernavėje – su dukromis ir anūke. / J. Talaikienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad geriausi darbai menininkams gimsta iš gilaus skausmo?

– Mano piešimui nei skausmas, nei laimė didelės įtakos nedaro. Man piešimas daugiau yra emocinė išraiška. Aišku, būna, kad skauda, bet nesinori to skausmo įamžinti drobėje – jau geriau tegul jis išgaruoja kaip rūkas, nepalikdamas pėdsakų. Tačiau skausmas reikalingas: jis tave augina, stiprina tavo vidinį aš.

– Gal išduotumėte vieną kitą jūsų darbuose pasikartojantį simbolį?

– Nėra jie kažkokie ypatingi. Tarkime, varnas. Jis simbolizuoja ryšį tarp dviejų pasaulių, taip pat gali būti anapusinio pasaulio pasiuntinys, pranašas. Kiaušinis – gyvybės simbolis, žirgas – jėgos, transformacijos, judėjimo išraiška. Obuolys – vaisingumo. Pas mane dažnai atplaukia žuvys – ieškojimo, amžinybės, pažinimo simboliai, užsuka ir katinai – mįslė, mistika, paslaptingumas, paukščiai – laisvės, nepriklausomybės išraiška.

– Kiek paveikslų esate nutapiusi?

– Man patinka sakyti, kad piešiu – ne tapau. Iki 50-o juos dar skaičiavau, o dabar jau porą metų nebeskaičiuoju. Kodėl jų neparduodu? Nes jie yra mano išraiška, mano dienoraštis, mano energijos dalis. Jie piešti ne parduoti ar parodoms, o savo pačios transformacijai į drobę. Neslėpsiu: yra nemažai norinčių juos pirkti, bet aš nusprendžiau, kad jie bus mano dukroms „pasoga“. Tegul turi galvos skausmą (juokiasi) ir jei norės, galės parduoti, eksponuoti parodose.

– Širdžiai brangiausią darbą turite?

– Turiu net du. Pirmasis vadinasi „Apsėdimas“. Jau pasakojau, kaip mane vietos dailininkų bendruomenė nusitempė į parodą. Tuomet labai netikėtai gavau „Best in Show“ („Geriausias parodoje“) apdovanojimą. Net vietinė televizija kalbino. Buvo toks geras paskatinimas – spyris į užpakalį, nes iki tol piešiau, bet labai savimi nepasitikėjau. Ir dabar prieš parodydama darbą kitiems dažnai būnu kaip tas bjaurusis ančiukas, kuris sako: jei jau sudraskys, tai tegul mane drasko gulbės.

2016 m. tomis gulbėmis tapo meno parodos „Skylands Juried Regional Art Exhibit“ komisija, o kitais metais „World Mondial Art Academia“ (Prancūzija) organizuojamame pasaulio menininkų darbų konkurse su paveikslu „Sapnų gaudytojas“ laimėjau net du aukso medalius: vieną – Siurrealizmo kategorijoje, kitą – Geriausio visose kategorijose.

– Jei pieštumėte autoportretą – kaip jis atrodytų?

– Hmm… Turbūt pieščiau save ne vieną – t. y. save vaikystėje, save brandžiame amžiuje ir save ateityje. Būtų trys žmonės vienoje drobėje. Matau moterį, apkabinusią mažą mergytę, ir save ateityje, laikančią mus abi. Tiesą sakant, esu piešusi savo mažos portretą iš nuotraukos – piešiau ir verkiau: man taip savęs mažytės gaila buvo.

Ir tas begalinis ilgesys. Kaip benamis šuo... Jis neatsitraukdamas seka mano takais. Kartais genamas lauk, kartais švelniai paglostomas – jis visada šalia.

Turėjau dešinės rankos poliomielitą. Tėvai sprendė dilemą – bandyti visiškai naujus vaistus ar amputuoti ranką. Visą vaikystę vargau su ta rankute. Ji nuolatos būdavo sugipsuota. Net megztinio normaliai apsirengti negalėdavau – ranka išnirdavo.

– Dievulis, galima sakyti, padarė stebuklą – išgydė jums ranką, kad galėtumėte piešti – džiuginti savo kūryba kitus. Pažiūrėkite, kiek daug širdučių ir patiktukų jūsų darbai renka socialiniuose tinkluose! O jei dar jų neslėptumėte sandėliuke – vežtumėte į parodas, dažniau rodytumėte žmonėms?

– Gal… Tačiau reikia save perlaužti (šypsosi).

– Ko labiausiai pasiilgstate iš tėvynės?

– Gerų žmonių, draugiškų kaimynų turime ir čia, tad gal labiausiai man trūksta Lietuvos kompaktiškumo. Ten viskas šalia, viskas pažįstama – jūra, kaimai, miškai, grybai, uogos. Amerikoje, nors viską tą patį turime, tai ne mano. Kai kiekvieną vasarą grįžtu į Lietuvą, jaučiu, kad grįžtu namo. Prisivaikštau iki soties po savo vaikystės kaimą, po savo ežerus, miškus, apeinu Vilniaus Šeškinę – įsikraunu iki kitų metų, kad galėčiau gyventi mielais prisiminimais.

– Artėja metų sandūra – kokios mintys aplanko?

– Kad nebūtų karo, beprasmių žmogiškų tragedijų, o visa kita – mūsų pačių rankose.

Ir dar tas begalinis ilgesys. Kaip benamis šuo... Jis neatsitraukdamas seka mano takais. Kartais genamas lauk, kartais švelniai paglostomas – jis visada šalia. Kai virš stogų tarsi sidabro skatikas pakimba mėnuo, manasis ilgesys jaukiai susirango prie kojų ir abu kartu, užvertę galvas į begalybę, ištirpstame ilgesių raudoje.

Ar kada grįšiu gyventi į Lietuvą? Nežinau. Svajonėse ir sapnuose vis tiek regiu save gimtinėje – gyvenu namelyje toliau nuo miesto, vakarais maitinu savo augintinius – lapes, paukščius, tik jau vietinius, lietuviškus.