Kodėl taip sunku pasakyti „ne“

Esate įpratę visur ir visiems padėti, netgi tada, kai dėl to tenka mesti savo paties pradėtus darbus, atsisakyti laisvalaikio ir poilsio, vėluoti atlikti tiesiogines savo užduotis ir pan.? Atsisakę jaučiate kaltę ir gėdą, nusivylimą savimi? Gal netgi įsivaizduojate, kaip tokiu atveju jumis nusivilia kiti, ir, negana to, pradedate įsivaizduoti, ką jie apie jus galvoja ir kalba? Visi šie jausmai ir vidinės būsenos rodo jūsų išmokimą perteklines atsakomybes laikyti norma.

Šį išmokimą dažniausiai padiktuoja mūsų pačių nepasitikėjimas ar nepasitenkinimas savimi, baimė prarasti draugus ar artimuosius, t. y. socialinius ryšius, baimė būti nuteistam, palaikytam neatsakingu ar nepatikimu. Taip pat nenoras ką nors supykdyti, nuvilti ar sukelti neigiamų emocijų. Tačiau už viso to slypi žalingas mūsų pačių santykis su savimi – kitų poreikius mes iškeliame aukščiau savųjų, taip nustumdami save į paskutinę vietą ir ignoruodami savo poreikius ir emocijas. Tuomet pravartu paklausti savęs: kur mano vieta mano paties gyvenime?

Gebėjimo pasakyti „ne“ nauda

Visgi gebėjimas atsisakyti padėti, ką nors paskolinti, atlikti kokias nors užduotis už kitus turi nemažai privalumų.

Pirmiausia, gebėdami pasakyti „ne“, mes susigrąžiname savo galią – pasakydami „ne“ dalykams, kurių iš tiesų nenorime daryti, susigrąžiname atsakomybę už savo gyvenimą ir sprendimus, vėl pasijuntame savo gyvenimo šeimininkai.

Antra, tampame mažiau priklausomi nuo kitų – sakydami „ne“, išlaisviname save nuo kitų žmonių įtakos, dingsta jausmas, kad turime taikytis prie viso likusio pasaulio.

Trečia, turime daugiau laiko sau – išlaisvinę save nuo perteklinių atsakomybių, laiką galime skirti sau ir, užuot galvoję apie kitus, galime pagaliau pradėti galvoti apie save.

Ketvirtoji nauda – stipriname  pasitikėjimą savimi. Pradėję sakyti „ne“ pamatome, kad pasaulis nuo to nesugriūva, o patys tampame laisvesni rinktis.

Gebėdami pasakyti „ne“, mes susigrąžiname savo galią – pasakydami „ne“ dalykams, kurių iš tiesų nenorime daryti, susigrąžiname atsakomybę už savo gyvenimą ir sprendimus, vėl pasijuntame savo gyvenimo šeimininkai.

Penkta, mokomės priimti kitų žmonių emocijas ir nuo jų atsiriboti – pradėję sakyti „ne“, galime sulaukti įvairių aplinkinių reakcijų, ypač jei anksčiau visada sutikdavome su bet kokiu prašymu. Tačiau svarbu suvokti, kad tai yra kito žmogaus emocijos ir reakcijos, mes nesame atsakingi už aplinkinių negebėjimą priimti atsisakymo.

Šešta, nustatome ribas – sakydami „ne“, parodome aplinkiniams, kad esame stiprūs ir gebame save apsaugoti, neleidžiame mumis naudotis. Taip kuriame sveikus santykius su savo aplinka.

Septinta, sumažiname perdegimo ir pervargimo riziką – sakydami „ne“, saugome save nuo perteklinių atsakomybių, perteklinių užduočių ir emocinio pervargimo.

Aštuntoji nauda – imame labiau mylėti ir vertinti save. Pradėję sakyti „ne“, stiprėjame ir augame kaip asmenybės, pradedame vertinti savo individualumą, geriau suvokiame savo poreikius ir vertybes, patį save kaip asmenybę, nepriklausomą nuo aplinkinių įtakos.

Ir devintasis svarbus aspektas – lengviau priimame sprendimus. Atsiribojus nuo aplinkinių įtakos, tampa lengviau nuspręsti, ko noriu aš pats, ir pradėti daryti / gyventi taip, kaip iš tiesų norisi giliai viduje.

Neigiamas atsakymas visada rodo savanaudiškumą?

Jei dabar manote, kad atsisakydamas ką nors daryti dėl kitų, jūs demonstruojate savanaudiškumą, egoizmą ir atsiribojimą, – tai visiškai netiesa. Gebėjimas atsisakyti siūlomų ar reikalaujamų atlikti dalykų yra vienas iš sveikos asmenybės požymių. Tai nereiškia, kad jūs niekada niekam nepadedate. Jūs tikrai tai darote – kai galite ir kai privalote, tačiau pertekliniams prašymams ir reikalavimams ištardami „ne“ nustatote sveikas ribas tarp savęs ir kitų. Kartu sukuriate sveiką santykį su savimi pačiu, t. y. nustojate smerkti save vos tik kam nors nepadedate.

Šiuo atveju labai svarbu išmokti atskirti pareigas nuo perteklinių atsakomybių. Jūs esate pajėgus padėti kitiems ir tai darote, tačiau jūs negalite ir neprivalote padėti visur ir visada, pamiršdamas patį save ir nustumdamas savo poreikius į paskutinę vietą. Nes tokiu atveju savo gyvenime nepaliekate vietos sau pačiam – vagiate iš savęs savo laisvą laiką, poilsį, pomėgius, laiką apgalvoti savo paties gyvenimo įvykius ir t. t. O vogti iš savęs yra tiek pat negarbinga kaip ir iš kitų.